Kai susijungia du pasauliai: knygos ir žaidimai

...Ir pagaliau vakar įveikiau paskutiniąją Haruki Murakami ,,1Q84" trilogijos dalį. Na, akivaizdu, kad šis populiarusis japonų rašytojas ir toliau sėkmingai kuria romanus pagal paties susikurtą modelį. 

   Pirmiausia - vaizduojamas mūsų pasaulis. Romane veiksmas prasideda 1984 metais. Vėliau įvyksta kai kas, dėl ko atsiranda jungtis su kitu - paraleliniu pasauliu. Skirtingai nuo kitų šio autoriaus knygų, čia du pasauliai susiduria dar knygos pradžioje, kai pagrindinė veikėja Aomamė nulipa avariniais laiptais viename greitkelyje ir patenka į 1Q84, kaip ji pati sau juos įvardija (Q - tai questionmark, t.y. klaustukas) - nors tas pasaulis ir labai panašus į mūsiškį, tačiau sykiu kažkuo skiriasi.

   Kas man pasirodė kiek neįtikėtina - tai Tengo (kito pagrindinio personažo) ir Aomamės meilės istorija. Na niekaip negalėjau patikėti, jog žmonės, būdami dešimties metų kartą susikabino rankomis kelioms sekundėms ir to negali pamiršti 20 metų, t.y. iki tol, kol vėl susitiko. Suprantu, istorijos gale Murakami parodo, kodėl jie yra svarbūs vienas kitam, tačiau, mano nuomone, tokia silpna linija grįsti romaną yra rizikinga.

    Liko ir nemažai neatsakytų klausimų, kaip antai kas buvo tas paslaptingas NHK rinkliavininkas, beldęsis į Ušikavos, Tengo ir Aomamės būstus. Ar tai ir buvo Tengo tėvas? Koks buvo jo tikslas? Taip pat į pabaigą  išblukusi ir ,,Oro lėliukės" autorės linija... Išbaigčiausiu gal laikyčiau Ušikavos portretą, nes autorius daug dėmesio skyrė jo išskirtinei išvaizdai ir mąstysenai aprašinėti. Akivaizdu, jog šis personažas kaip toks jam buvo įdomus. 

   Galvoju, jog vertėtų dar sykį perskaityti ,,Norvegų girią", nes tai vienintelis (bent jau kol kas) realistinis Murakami romanas. Arba ,,After Dark" (neprisimenu kaip jis vadinasi lietuviškai, nes skaičiau anglišką variantą). Nes, bent jau man atrodo, jog Murakami  romanų struktūra jau nebestebina taip, kaip anksčiau. Na, taip, jis puikiai žino, kaip reikia konstruoti gerą sakinį, kaip dailiai sudaigstyti pasakojimą, tačiau istorijos darosi viena į kitą panašios... 

   Rekomenduoju savaitgalio skaitiniams :)

Citatos: ,,Troškimus neišvengiamai lydi išbandymai. Kaip tu ir sakai. Neabejotinai. Tik kad tų troškimų maža, visi jie abstraktūs, o išbandymų - su kaupu, ir visi jie konkretūs" (35 p.)

Labai netikėtas palyginimas: ,,Net įsimaišęs tarp žmonių, jis krenta į akis kaip šimtakojis jogurte" (172 p.)

Nuo knygų - prie žaidimų :) Sesijos metu pradėto žaisti ,,Elder Scrolls V: Skyrim" neapleidžiu ir per dieną pasilieku valandžiukę šiam žaidimui. O ką paprastai ten veikiu? Ogi medžioju drakonus. Štai, kad ir taip:

Eini sau Skyrim'u plačiuoju ir išgirsti - kažkas kažkur riaumoja.

Tolumoje pamatai štai tokį siluetą ir supranti, jog laikas ruoštis atkakliai kovai.

Prigėrus magiškųjų gėrimų, gerai pamaigius pelytę, suduodamas paskutinis smūgis...

...ir mano avatarui belieka tik sugerti drakono sielą. Štai ir viskas. Vėliau drakono siela galima atsirakinti išmoktą naują riksmą (shout), kuris leis alsuoti ugnimi (ir laikui atėjus paspirginti priešus :) ), arba iškviesti drakoną.

   Taip pat šiame žaidime jau teko joti ir ant arkliuko...

...ir ant kiek neįprastesnės ,,transporto priemonės"... :)

Šiame pasaulyje turėjau progą ,,susitikti" su virtualia bendravarde elfe:

Be to, dažnai tenka išgirsti šį internete išpopuliarėjusį sakinį: ,,I used to be an adventurer like you. But then I took an arrow in to a knee"... (O čia daugelio internautų reakcija, kai išgirsti tą sakinį: http://www.youtube.com/watch?v=tlC6Z0iRoOA).

... O tuo tarpu realybėje...

...mano prieskoniukai auga tiesiog valandom, kas mane labai labai džiugina :)

Prieš apsipirkinėjant pasitarkite su pinigine arba banko sąskaita

Kažkuriame ankstesniame įraše kalbėjau, kad reikės pradėti taupyti. Mhm, kurgi ne... Kadangi ketinu grįžti namo ir bent trumpam paatostogauti (nors to realaus atostogavimo kaži ar paragausiu, tad pakeisti aplinką, manau, čia labiau tiktų...), staiga pamačiau (!), kad ne(be)turiu kuprinės. Savo seną gerą kuprinukę perleidau sesei, o pati likau be jokios. Optimistinės mintys, kad namo važinėsiu su talpia rankine išgaravo, kai su ja važiavau į Vilnių po naujųjų metų - vienoj rankoj krepšys su mamos kepsniukais ir kitomis naminėmis gėrybėmis, kitoje - kitas krepšys su knygomis ir drabužiais. O rankinė prigrūsta, slysčioja ir, galiausiai, petys ima signalizuoti, kad ji per sunki... Na tai po tokios patirties neliko nieko kito, kaip vėl grįžti į ,,Akropolį" (na, šiemet apsilankymais jame mušu visų metų rekordus - dar tik pirmas mėnuo, o buvau bene 3-4 kartus...), kur didelės nuolaidos ir pažiūrėti gal ką nors ten išsirinksiu. 

   Parduotuvėje ,,Bags&More" kaip tik ,,Daniel Ray" firmos kuprinėms buvo 20-40 procentų nuolaidos, kainos - nuo 30 Lt (na, iš tiesų tai 29.90, bet ką jau čia...). Geriau/pigiau ir nerasi. Juolab, kad ir kokybė nėra prasta. Tačiau negalvojau, kad rinkimuisi iš kelių modelių reikės tiek laiko ir, tuo labiau, analizės :) Na, pavyzdžiui:

Tarkime, šis modeliukas buvo visai šaunus, juolab, kad pas mane ir rūbų daugiau tokių neutralių spalvų yra, pilka ir geltona visai nieko derinys ir pan. Bet vienas didelis skyrius mano kuprinės turinį visuomet paverčia balaganu, todėl nusprendžiau, kad reikia ieškoti tokio varianto, kur būtų ir skyrius kompiuteriui.

Dėl tos pačios priežasties netiko ir ši kuprinė, nors tos žalios gėlytės man ypač imponavo :)

O štai ši kuprinė turėjo ir skyrių kompiuteriui, ir šiaip tokia patogi atrodė, bet... Kodėl balta spalva? Dugnas visiškai baltas. Na, Vilniaus viešasis transportas nėra pati švariausia vieta, todėl įsivaizduoju, kaip ši kuprinytė atrodytų po kelių važiavimų, juolab, kad jei netyčia ant žemės padėčiau... 

O štai čia - kuprinė ,,laimėtoja" :) Pilka, todėl neišsiteps (prieš tai mano turėtoji taip pat buvo pilka ir tai puikiai žinau), plius, žalsvos gėlytės, o ir kompiuteriui atskira vieta yra. Tai štai, išėjau iš parduotuvės savo pirkiniu patenkinta, juolab, kad ji kainavo 20Lt pigiau nei iki tol (t.y. sumokėjau 40Lt). Kaip mėgsta kartoti mano bičiulė Evelina: ,,I count this myself as a deal" :)

   Jei jau prakalbom apie kompiuterius - ar pamenate tą dėklą su tekančios saulės šalies motyvu? Ta-da!!!

Pasidovanojau sau ta proga, kad sesiją išlaikiau puikiai :] Juolab, kad perkant šį dėklą tam tikra suma pervedama į fondą nukentėjusiems nuo tsunamio remti...

   Taip pat negalėjau ramiai praeiti pro marškinėlius ,,Terranovoje", kurie buvo linksmi ir mieli, o be to praėjusią vasarą pastebėjau, kad balta man tinka! Tai štai, jie atsidūrė pas mane. O etiketėje matyti kaina, tad, akivaizdu, kad savęs (finansiniu atžvilgiu) pernelyg nenuskriaudžiau :)

Kaip kažkada jau rašiau - su rūbais galima apsisukti ir labai pigiai :) Paskui išejus iš parduotuvės nebereikės verkti, kad kažką nusipirkai, o kaip pragyventi likusį mėnesį ir nebeįsivaizduoji (iš serijos ,,Sveiki, ,,Optima linija" makaronai... :) ). 

   Ir pabaigai - mano mažas priskoninių augalėlių darželis jau ima rodyti gyvybės ženklus, valio! :) Žiūriu į tuos mažus, gležnus daigelius ir imu galvoti apie kažkur tūnantį pavasarį...

Bibliofilės užrašai: knygos? Kur?

Šiandien centriniame Vilniaus knygyne pamačiau, jog Marijos Gripės ,,Agnesės Sesilijos istorija" (viena iš labiausiai vaikystėje įspūdį padariusių knygų) ir Gintaro Beresnevičiaus ,,Kaukučiai ir varinis šernas" (tiesiog dievinu Linos Dūdaitės iliustracijas) parduodamos itin pigiai... O čia, kaip tyčia, reikia taupyti, nes artėja ir keli gimtadieniai, ir laikotarpis, kai mėnesį mano sąskaitos nepapildys kukli skatinamoji stipendija... Todėl knygeles palaikiau rankose ir pasiguodžiau tuo, kad greitai (juk vasaris jau ne už kalnų :) ) bus Vilniaus knygų mugė, o ten jas gal ir dar pigiau įsigysiu. Knygos, ko gero, didžiausioji mano silpnybė. Jau dabar mano asmeninėje bibliotekoje (paskutiniais mano apskaitos duomenimis) - apie pusantro šimto man (ir tik man :) ) priklausančių knygų. Kai kurios suskaitytos iki kraštelių apspurimo (Giedros Radvilavičiūtės 2 esė rinkiniai), kai kurios - gautos įvairiomis progomis ir gal kartelį atsiverstos, nes... Na, pripažinkim, ne visos knygos būna geros. Kai kurios netgi ypač ne. Tad šį sykį - apie knygas, kurios yra mano topuose:) 

12-toje klasėje gavau šios autorės knygelę ir... nebegalėjau nuo jos atsiplėšti. Tuo metu dar lietuvių filologijos studijomis net nekvepėjo, o ir išmaniau geriau japonų literatūros autorius, nei galėjau pasakyti, kokie žmonės rašo knygas Lietuvoje. Todėl ši autorė buvo man didelis atradimas. Ir dabar atsivertusi paskaitinėju šią knygelę, pasimėgauju čia tvyrančia (auto)ironija, humoru, palinksiu galva pritardama vienai ar kitai autorės išsakytai minčiai. Labai laukiau sekančios knygos, o kai pasirodė ,,Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", knygų mugėje stovėjau eilutėje tol, kol gavau Giedros autografą. 

Ši knyga panaši į pirmąją autorės knygą, tačiau kiek skiriasi kalbėjimo būdas. Nebėra tokių ,,aštrių kampų" ir atvirų deklaracijų. Išryškėja autoriaus ir kūrinio subjekto dilema (ar tai vienas ir tas pats, ar tai du skirtingi žmonės. Anot Radvilavičiūtės - šie du dalykai negali būti tapatinami). 

   Ir laukiu toliau, ką dar parodys ši autorė. Sekant ,,Šiaurės Atėnus", akivaizdu, kad ji rašo, galbūt kaupia medžiagą naujai knygai (ko labai labai tikiuosi :) ).

Undinė Radzevičiūtė - mano pernai metų atradimas. Ir, mano nuomone, ,,Frankburgas" iki šiol yra geriausias jos kūrinys. Šis miniromanas žavi lakoniškais sakiniais, ironija, juodu humoru ir aštriomis frazėmis. Ir, kas yra dirbęs ar tebedirba vadinamuosiuose ofisuose, manau, kad tą pasaulį šioje knygoje tikrai atpažins. Jau maniau, kad reikės visą knygą išsirašyti citatomis, bet, laimei, Pasvalio knygyne per išpardavimą ši smagi knygelė man atsiėjo tik 7 litus:)

Laikas poezijai :) Ir ne banalioms eilutėms, ne tiesioginėms deklaracijoms apie meilę tėvynei, merginai ar dar kam nors. Rimvydas Stankevičius priverčia tave sudalyvauti rituale. Poetinėse apeigose - kaip ir parašyta viršelyje. Čia visas dėmesys žodžiui. Kaip užkalbėjimuose, kalbelėse, kurios čia taip pat figūruoja. Kol medžioju kur pigiau gauti šią jo knygelę (deja, Lietuvoje gera knyga - brangus malonumas...), pasklaidau išsirašytus eilėraščius. Kokia jėga ir gyvastimi  jie pulsuoja... Itin pakrauna energija. Savotiški dvasios užkalbėjimai :)

V. Folknerį dažnai minėjo G. Radvilavičiūtė (pastebėjau, kad verta skaityti tai, ką skaito tavo mėgstami autoriai) ir šią vasarą perskaičiau vieną jo knygų. Gal ir gerai, kad dabar. Nes kai kuriems autoriams turi būti savas laikas ir sava vieta. Juolab, kad dabar ir kiti skaitymo įgūdžiai, ir iš knygos galima pasiimti daugiau. Tai viena iš knygų, diktuojančių savą skaitymo tempą ir ritmą. Beprasmiškumo pojūtis, žmonių užsispyrimas, vargas ir judėjimas link tikslo - nepasiduodant ir nebemąstant, tik siekiant. Ypač įdomu - autorius savo balsą padalija keliems personažams, atsiranda kelios kalbėjimo pozicijos. Kiekviena vis kitokia, savaip tragiška. Perskaičiusi, pamenu, pagalvojau, jog seniai teko skaityti tokią gerą knygą. Visomis prasmėmis. 

O čia - mano vaikų literatūros paskaitų atradimas. Tiesiog meilė iš pirmo žvilgsnio :) Gražuolis ir geros širdies katinas, miela žuvėdriukė ir atkaklus judėjimas tikslo link. L. Sepulveda iškelia ir ekologijos problemą - vandenų taršą, nuo kurios ir prasideda ši puiki keistos draugystės istorija. O kur dar Linos Dūdaitės iliustracijos... :) Vieną šios knygos paveiksliuko reprodukciją gavau per knygų mugę, tai jis visuomet su manimi, darbo knygelėje saugiai paslėptas keliauja ir praskaidrina nuotaiką, kai dienos būna ne iš sekmingųjų serijos:) 

O su šita knyga nesiskiriu jau pora metų (ne, ne, nečeravoju, o tiesiog joje gausu medžiagos mano bakalauriniam darbui). Ir neišsigąskite - nors pavadinimas skamba bauginančiai, į šią knygą sudėti J. Basanavičiaus surinkti liaudies medicinos, tikėjimų, užkalbėjimų pluoštai. Kai kas iš tiesų primena raganystes, bet daugelis dalykų - būdai, kuriais senovėje buvo gydomos ligos. Tik gaila, kad šią knygą itin sunku rasti, o pirkti - tuo labiau. Todėl tenka skolintis tai iš vienos, tai iš kitos bibliotekos.

   Žinoma, man patinkančių knygų yra ir dar daugiau, čia visų net nesugebėčiau išvardinti :) Tačiau galbūt kam nors kils noras paskaityti vieną kitą knygelę iš čia pateiktų, tuomet labai laukčiau komentaro!

Tad tiek šįsyk iš mano varpinės :)

Kelionės su legendų prieskoniu

Mėgstu keliauti. Tiesiog akimis įsikimbu į kiekvieną man iki tol nematytą vaizdą. Todėl, kai važiuoju autobusu ar automobiliu, stengiuosi nekalbėti, o stebėti aplinką, nes niekada nežinai, ką gali pamatyti - į pamiškę išbėgusį briedį (Panevėžio r.), bulviakasio įkarštyje vaga kinkuojantį arkliuką (Troškūnai) ar ganykloje virš upės vakare kylantį rūką (Pasvalio r.). Šiuos vaizdus tiesiog užfiksavau atmintyje, be jokių fotoaparatų. Kodėl taip tiksliai juos atsimenu? Nes jie vieninteliai ir ne(be)pakartojami. Galbūt iš miško kada vėl išbėgs dvi lapės, bet jau ne taip, kaip mano atmintyje yra užfiksuotos tos dvi raudonai rudos smalsutės :) Taigi, šiandien apie keliones. Konkrečiai - po Lietuvą. Dar konkrečiau - apie knygą ,,Lietuva. 101 legendinė vieta".

Ką matau, tą dainuoju

I dalis - mažiau kalbų, daugiau darbų

(Šioje dalyje rasite buitinių epizodų ir besitvarkant atsiradusių pamąstymų)

Neseniai žurnale perskaičiau (vėl), jog lietuviai linkę pabambėti, apkalbėti tuos, kuriems labiau sekasi, o ne ieškoti džiugiosios gyvenimo pusės. Na, žinoma, turint omenyje, jog šildymo, maisto kainos kyla, atlyginimai ne, o amžių, kada galėsime išeiti į užtarnautą pensiją vis atitolina, atrodo - kas gi čia džiugaus? Tačiau per tą amžiną niurnėjimą pamirštame ir tai, kad gyvenimas nėra vien juoda ar balta - juk yra ir tarpinė - pilkoji spalva. Ir, patikėkite - nuo to, kokiomis mintimis gyveni, ar save apsupi pozityvu ar negatyvu priklauso tai, ar tau seksis, ar (deja) ne.

Itin ankstyvas gimtadienis

Ar įmanoma rasti priežastį žmogui, kuris dar neturi anksti keliauti į darbą, keltis 5 valandą ryto? Įmanoma, ir dar kaip - šiandien prie ,,Radiocentro" namų nuo pat ankstaus ryto būriavosi ištikimiausi ,,Atsibusk su Vyteniu"  klausytojai, nes ši laida šiandien šventė 3-jų metų gimtadienį :) Tad šiandienos įraše - trumpas fotoreportažas, kaip aš, mano sesuo ir mano draugas vykome sveikinti Vytenio su laidadieniu!

           

Mini Zoro, oi, ,,Batuotas katinas Pūkis" :]

Šiandien laikiau paskutinį egzaminą. Viskas, sesija baigėsi :) Ta proga ,,Forum Cinemas Vingis" žiūrėjau dar prieš Kalėdas pradėtą rodyti ,,Puss In Boots" (,,Batuotas katinas Pūkis"). Anglų kalba ir ne 3D. Kodėl - apie tai kiek vėliau. O dabar - trumpa filmo apžvalga.

Kodėl aš turiu per daug daiktų?

Namai netampa namais, kol jų neužpildai kažkuo savu - nuotraukomis, suvenyrais iš kelionių, vintažinėm pagalvėlėm, knygom ir dar bala žino kuo. Deja, nesu iš tų žmonių, kurie gali visą savo gyvenimą sutalpinti viename lagamine. Man jų prireiktų kelių. Ir, aišku, kuo didesni būtų - tuo geriau.

Žiema, žiema, snaigės veidą bučiuoja... :]

Buvo smagu nubusti ir pamatyti, jog kieme balta. Kadangi apsnigtas balkono turėklas buvo nupėduotas, supratau, jog ir balandžiai jau buvo apsilankę. Savotiškai džiaugiausi, jog reikėjo eiti į parduotuvę - puikus būdas pravėdinti galvą gryname ore nuo ruošimosi paskutiniam egzaminui.

Ratus ruošk žiemą...

Festivalį ,,Now Japan" pražiopsojau jau du metus. Nes dažniausiai būdavau už 200 km. nuo Vilniaus. Namie. Po obelim su knyga (na, čia irgi geras variantas). Tačiau šiemet to ne(be)bus.

Atradimų-praradimų diena

Paaagaliau grįžau namo. Šiandien judėjimo stygių kompensavau maksimaliai - ir kur tik manęs nebuvo - pradedant universitetu, baigiant ,,Akropoliu" ir repeticija ,,Mindrėje" (jei susidomėjote, kas gi toji ,,Mindrė" - plačiau čia: http://www.mindre.lt/ :). Trikdė tik vienas dalykas: manydama, kad orai nesikeis (ir iš kur toks optimizmas ir naivumas Lietuvos žiemų atžvilgiu...), ryte į egzaminą išvažiavau be kepurės. O namo negįžau visą dieną. Tad sniegą pajutau visu viršugalviu :] ,,Akropolio" prieigose pučiantis karštas oras buvo išsigelbėjimas, tad norėjosi pastoviniuoti ilgiau :D

Užsinaminėjimai

Jau tris dienas nebuvau lauke, t.y. už bendrabučio ribų. Kodėl? Nes šaldytuve yra maisto, nes kambaryje šilta, nes ruošiuosi egzaminams (valio, bet pagaliau ryt man prasideda tikroji sesija - jau atsibodo laukti... :D ), nes čia yra kompiuteris (o jame, na, patys žinot kas :] ), nes visi susitikimai, kurie buvo suplanuoti pirmadieniui ir antradieniui nebeįvyko ir nebeliko progos ir būtinybės kur nors išeiti. 

   Ką gi. Užtat užsiėmiau kitais, sakyčiau, net labai moteriškais dalykais (nors dauguma vyrų dabar paprieštarautų) - valgio gaminimu :] Kaip tik netikėtai šaldytuve atsirado gabalas moliūgo, o su juo - ir proga realizuoti mano seną norą išvirti moliūgų sriubą.

Level up!

Šiandien pasnigo. Pagalvojau, jog visai mielu noru pakartočiau Kalėdas iš naujo, su sniegu jos tokios ,,žiemiškesnės".
    Kadangi šiuo metu išgyvenu tam tikrą, per metus dukart pasikartojantį laikotarpį (žr. ankstesnį įrašą), nusprendžiau kai ką pagaminti savo draugui. Ypač, kad tai padaryti žadėjau jau kelis mėnesius. Tad jei jūsų draugas (draugė) yra informatikas (-ė), programuotojas (-a), tuomet šis daiktelis gali tapti tikra dovanėle. Ypač jei jis (ji) turi belaidę pelę, kuri besimakaluodama po kuprinę (rankinę) susibraižo ir apsitrina.
   Jūsų dėmesiui - labai paprasto maišelio kompiuterio pelytei gamyba:

Kovoju (?) su prokrastinacija

Mano septintoji sesija. Turėdama omenyje tokį skaičių ir pritaikydama indukcinį metodą galiu daryti išvadą, jog su prokrastinacija sesijos metu, deja, ne(be)pakovosiu. Štai, kad ir vakar, skaitydama ir ruošdamasi egzaminui pastebiu, jog ten dulkės susikaupę (ir būtinai turiu jas išvalyti!), paltas negražiai pakabintas (ir batai negražiai sustatyti, ir skėčiai tvarkingai nesudėti...), prisimenu, jog apskritai reikėtų susitvarkyti spintą, o juk dar reikia nulėkti prie kompiuterio ir pažiūrėti, ar kas ,,Skype" neparašė, ar ,,Gmail" nuo laiškų neplyšta...