Skaitantiesiems - kasykla, neskaitantiesiems - podiumas. Kas?

Vakar atlikau savo filologinę pareigą - alkūnėmis pasistumdžiau tarp didžiulės minios žmonių, atėjusių nusipirkti knygų pigiau, susitikti su rašytojais, ar tiesiog kitų pažiūrėti ir savęs parodyti (bežiūrint į paauglių būrelius, kurie geriausiu atveju turėjo ,,L'Officiel" savo persišviečiamuose maišeliuose taip ir atrodė...). 

   Ačiū Eglei, kuri buvo mano šių metų Knygų mugės bendražygė ir dalinosi savo mintimis, šokoladu bei draugija :) 

   Kokius renginius mudvi aplankėm? 12 val. buvo pristatyta jau amžinybėn išėjusio rašytojo Gendručio Morkūno knyga ,,Puodukas kefyro ant palangės":

Šią knygą įsigijo Eglė, tačiau pažadėjo man paskolinti :) Apie knygą renginyje kalbėjo dr. Kęstutis Urba, Gendručio žmona Regina, bernardinai.lt redaktorius A. Navickas ir kunigas A. Šimkus. Pristatyme netrūko šiltų žodžių mirusiam rašytojui, kuris bent jau man geriausiai pažįstamas iš knygų vaikams (pvz. ,,Iš nuomščiko gyvenimo", ,,Blusyno pasakojimai" ir pan.). Žinoma, ,,Puodukas kefyro ant palangės" yra ne pirmoji autoriaus knyga ,,ne vaikams" - bernardinai.lt yra išleidę ir jo eseistikos knygą ,,Švęsti kosmose ir tvarte". 

   Antrasis renginys į kurį nupėdinome su Egle buvo 2011 metų kūrybiškiausios knygos 12-tuko laureato paskelbimas. Čia dalyvavo kritikai R. Kmita, J. Čerškutė, S. Daugirdaitė. 

Na ir ką gi - laimėtoju tapo Donaldas Kajokas ir jo eilėraščių rinkinys ,,Kurčiam asiliukui" (dar jo neskaičiau, bet artimiausiu metu tai reikės padaryti). Kas šioje diskusijoje labiausiai stebino - tai Gytis Vaškelis ir jo klausimai komisijos nariams apie pinigus, rinkimų skaidrumą ir pan. Kaip Eglė pastebėjo - ,,Vieną akimirką pamaniau, kad čia kokį ,,Kakadu" filmuoja"... Aš suprantu, jog buvo norima žiūrovui, kuris galbūt mažai ką nutuokia apie šiuos rinkimus kuo išsamiau viską pateikti, bet ar buvo būtina klausinėti tokių absurdiškų klausimų, kaip, antai, ar tos kūrybiškiausios knygos renkamos tik iš lietuvių rašytojų parašytų? Vos su kėde neapvirtau...  Aš suprantu, jog žiūrovas GALI BŪTI daug ko nežinantis, bet, gerb. Vaškeli, nelaikykite jo visiškai kvailu... Džiaugiausi, kad komisijos nariai atsilaikė prieš tokius pseudoprovokatyvius klausimus ir nepasimetė.

   Po šio renginio mudviem su Egle jau atsipūsti tikrai reikėjo. Pamačiusios, jog į V. Daujotytės knygos pristatymą nebepateksim (salė buvo sausakimša), pasukom į minią, kuri prieš akis siūbavo it vandenynas ir ošė, ošė, ošė...

Prisirinkusios knygų sau ir artimiesiems (apie jas vėliau) patraukėm į forumą, kur turėjo įvykti diskusija ,,Kritikus nušauna, tiesa? Kritiko(s) laisvės ir priedermės". Dalyvavo H. Kunčius, G. Radvilavičiūtė, L. Jonušys ir V. Jauniškis.

Ką gi... Gerb. Giedros prakalba ir prajuokino, ir privertė pamąstyti. Bet kai prabilo H. Kunčius... Mes su kolegėm šią diskusiją suskirstėm į kelias dalis, tad Kunčiaus kalba buvo pavadinta kriminaline kronika (kur, kada ir kiek literatūros lauko atstovų yra nužudoma). Suprantu, tai reikia žinoti, bet tikėjausi išgirsti kažką apie mūsų šalies kritikų padėtį, kokie vėjai (be K.S.) dar šiaušia jiems plunksnas. O prabilęs L. Jonušys visą likusią diskusiją nukreipė link... pinigų (LLTI kūrybiškiausio 12-tuko laureato paskelbimo aidai...). 

   Kokia šios diskusijos išvada? Mieli skaitytojai - kritikų NĖRA. Ir, tikriausiai, jų nebus, kol savaitraščiai ir mėnraščiai nepakels honorarų už recenzijas (keturgubai, kad būtų ,,kaip Lenkjijoj", o geriausiu atveju - dešimteriopai, kad būtų kaip vakaruose). Ką gi, tuomet erdvės lieka pasireikšti mums, studentams, ir užpildyti šatėnus, litmenius, nemunus savo pamintijimais apie vieną ar kitą knygą. Kad ir ne aukščiausios prabos tie mūsų pasisakymai, bet, pripažinkim, kultūrinė spauda, kad ir tokių, bet laukia... O ir tie 50 litų (kitąsyk - ir daugiau) taupiam studentui garantuoja jei ne ramią savaitę (finansiniu atžvilgiu), tai bent jau gerą vakarą kavinėje.

   Po šios diskusijos nervų raminti ėjom į R. Šerelytės ,,Krakatukai kosmose" pristatymą, kur vėl sutikome savo dėstytoją K. Urbą:

O paskui... Gavau štai ką:

Valio, valio, valio :)

Undinės Radzevičiūtės autografas vainikavo mano dieną praleistą Knygų mugeje. Namo grįžau tikrai pavargusi, bet ir laiminga, nes įvykdžiau savo pažadą ir 10 knygų nusipirkau už 41 Lt :) O čia - mano laimikiai:

Kainos ir komentarai:

1. Rabindranatas Tagorė ,,Aukojimo giesmės", ,,Vaga" - 5 Lt;

2. Lucy Maud Montgomery ,,Anė iš Evonlio", ,,Alma Littera" - 7 Lt;

3. Lucy Maud Montgomery ,,Anne of Green Gables", ,,Bantam Books" - 3.90 Lt (iš bukinistų);

4. ,,XX a. vakarų literatūra II dalis", ,,Vilniaus universiteto leidykla" - 1 Lt;

5. Sylvia Green ,,Nepamirštomos Kalėdos", ,,Mažasis vyturys" - 2.50 (iš bukinistų, gavau 40 ct nuolaidą :);

6. Inga Abele ,,Ugnis nepabudins", ,,Versus Aureus" - 5 Lt;

7. Džozefas Konradas, Radjardas Kiplingas ,,Apysakos. Apsakymai", ,,Vaga" - 5 Lt (iš bukinistų);

8. Edvardas Misevičius ,,Matematinė analizė, II dalis", ,,Vilniaus universiteto leidykla" - 1 Lt;

9. Gabriel Loidolt ,,Jakudza", ,,Gimtasis žodis" - 5 Lt;

10. Gediminas Navaitis ,,Geriausias pasirinkimas: laimingesnės Lietuvos galimybė" - 6 Lt.

Taip pat: du magnetukai iš ,,Nieko rimto" (7 Lt):

Ir 2 užrašų knygutės už 4 Lt. Summa summarum - Knygų mugėje išleidau 52 Lt (neskaičiuojant bilieto kainos). Užtat laimės pilnos kelnės, kaip sakoma :)

   Pabaigai - kuo man patinka senos knygos:

   

Savaitės įvykių mišrainė :)

Na niekaip neprisimenu, kada paskutinį sykį turėjau tokį aktyvų vasarį... Studijos visu savo svoriu užgulė jau nuo pirmų dienų (bet užtat kai ką jau atsiskaičiau, valio ;), o kur dar visokie darbai darbeliai...

   Kas nutiko per šią savaitę? Hm...

   Na, pirmadienį vakare pagaminau nuostabiai skanią menkę grietinėlės padaže:

Tačiau patiekalėlis nėra pigus, tad dažnai gaminti neišeis. Juolab, kad šįsyk turėjom šviežios šaldytos menkės, tad receptukas buvo labai vietoj ir laiku (ačiū, Sabina :) ).

   Toliau... Antradienį aš ir kolegės dalyvavom laidos ,,Tūkstantmečio vaikai" filmavime, nes jai galvojom klausimus.

 Buvo smagu iš vidaus pažvelgti į televizijos virtuvę. Na, o nuo plojimų šauniesiems laidos dalyviams net delnai paskaudo :) 

   O tos pačios dienos vakare sveikinome kraštietį poetą Vladą Braziūną su praėjusiu 60-uoju gimtadieniu. Kelios šios šventės akimirkos:

Renginį vedė LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas.

Jubiliatui juostą užrišo kitas žymus Pasvalio krašto žmogus - poetas Mykolas Karčiauskas.

O štai ir mes - akademinis jaunimas poetą pasveikinom :)

Buvo išties smagus vakaras - ypač gera buvo klausytis V. Braziūno skaitomų eilėraščių, o kur dar P. Vyšniausko atliekamos melodijos... Po to nutipenau apžiūrėti V. Braziūno nuotraukų parodos. Fotografija - dar viena šio talentingo žmogaus aistra. Išties, šilti, nesurežisuoti poetų, prozininkų portretai traukė akį ir neleido ramiai praeiti pro šalį - prie kiekvieno norėjosi sustoti ir įsižiūrėti. Ypač prie tų portretų, kuriuose esančių žmonių realybėje jau nebėra - Sigito Gedos, Juozo Apučio... 

   

   O štai vakar pasikartojo kai kas labai ,,smagaus" - 

Taip, taip, vėl lašėjo pro lubose esantį plyšį... Na, šį sykį kambary buvau viena, tad draugas jokių lašams gaudyti įrenginių nebekonstravo. Pasinaudojau senu, geru, laiko patikrintu metodu - dubenimis ir grindų šluostėmis. 

   Kad nukreipčiau dėmesį nuo lašėjimo, pradėjau gaminti smagią muzikinę segę, kurią šiandien ir užbaigiau:

   Na, užtat rytoj bus šventė mano sielai. Mane galėsite pamatyti čia:

Tai štai. Stengiuosi maksimaliai išnaudoti savo dieną, išspausti kaip apelsiną (nes citrinas nelabai mėgstu...). Kuo daugiau spėju - tuo man džiugiau, smagiau, nes ir pati daug ką pamatau, ir jums turiu ką papasakoti!.. 

Mes užsigavėjom - teužsigavi ir mūsų bėdos bėdelytės. Užgavėnės Rumšiškėse

Nors tikrosios Užgavėnės bus dar tik antradienį (vasario 21 d.), tačiau per Lietuvą jau nuvilnijo jų šventimo banga. O kurgi gali būti smagiau vyti žiemą iš kiemo, jei ne Rumšiškėse? J Todėl į netikėtai nuotykine tapusią kelionę šįryt leidausi aš, mano draugas bei mano sesuo.

Vakar vakare atidžiai studijavau žemėlapį maps.lt svetainėje. Kadangi dar nė karto nesu buvusi Rumšiškėse (oi, gėda etnografijos mylėtojai, oi...), pamaniau, jog tai svarbu. Pamačiau, kad nuo autostrados iki pačio muziejaus – gerokas gabaliukas, bet numojau ranka - ,,Ai, autobusas nuveš“. O sanctus simplicitis! Kai sustojome autostradoje, prie stotelės, ant kurios pritvirtintas ženklas ,,Rumšiškės“ išsižiojau iš nuostabos – ČIA?!

Ką gi, teko pėdinti palei kelią, kuriuo plūste plūdo mašinos. Niekaip negalėjau suvokti to fakto, jog ši šventė kažką reiškia tiek daug žmonių.

Pagaliau pasiekę miestelį pasiklausėm ką dainuoja vienas iš kviestų ansamblių (deja, dėl veidą kapojančio sniego nesugebėjau įžiūrėti dainuojančiųjų ansamblio pavadinimo, išsiuvinėto vėliavoje) ir pamačiau... KNYGYNĄ J Na kur gi jau sulaikysi filologę nuo ekskurso ten...

Dar pasisukinėję, pažiūrėję kaip žmonės užrištom akim daužo molinius bokalus, patraukėme link Žemaitijos, iš kur sklido skanus kepamų blynų kvapas...

Na, po blynų gavome arbatos...

O po to sesė (kas pas ją per neįtikėtina uoslė???) nuvedė prie palapinių, kur dar ir nemokamai skanios, šiltos žuvienės gavom J

Kai jau užkandom, atėjo metas pasimankštinti – nusprendėm pėsčiomis Dzūkiją ir Aukštaitiją pasiekti.

Pasigrožėję mano mylimų dzūkelių sodybų architektūra...

... nupėdinom iki savojo krašto – Aukštaitijos.

Sesę kažkuo labai sudomino kibiras...

... o mane – kas piestos dugne slypi J

O štai atėjo ir ta šventės akimirka, kai ugnyje turėjo supleškėti Morė - žiemos ir visokių negerybių simbolis.  Tačiau prieš ją dar turėjo įvykti tradicinė Lašininio ir Kanapinio dvikova. Tačiau šie du veikėjai ilgokai buvo kviečiami susiremti kovoje (matyt, žmonių daugybėje pasimetė), o jiems susikovus, kaip visada laimėjo... Patys žinot kas J  

Šių metų Morė nenorėjo degti, tad liepsna kilo tingiai...

... o po to labai greitai supleškėjo... jos galva J

O žmonių buvo daug - it skruzdėlyne:

Kadangi, pasirodo, ne mes vieni į šventę atvykom autobusu, atgal į Vilnių teko grįžti stovint. Tačiau nei drėgmės per valandos ir trupučio kelionę prisisunkęs autobusas, nei paskaudę pėdos nepajėgė sumenkinti tos geros nuotaikos dozės, kurią gavome apsilankę šioje šventėje J

 Ir pabaigai - visą dieną girdėta, niūniuota ir patrypinėta ,,Meškutė" (deja, savojo įrašo nėra, tad skolinuosi iš 2007 metų) : http://www.youtube.com/watch?v=L0yPll-mEx8 .

Šiandien vakarienei - truputėlis ramybės

Baigiau! Pagaliau šįvakar atlikau viską, ką buvau užsibrėžusi atlikti per šią savaitę 

(čia sau tyliai paploju... ^_^ ). Džiaugiuosi, kad akys neišvarvėjo nuo sėdėjimo priešais kompiuterio ekraną... 

   Darbų buvo tiek, kad apie tinklaraščio pildymą tik pasvajoti galėjau.

   Pirmiausia - perskaičiau Gabijos Grušaitės ,,Neišsipildymą". Tačiau apie jį pakalbėsiu gal kitame įraše, nes šiandien tiesiog nebesukaupčiau minčių rimtesniems pasvarstymams. 

   13-tą dieną su draugu išnaudojom sesės kalėdinę dovaną - dovanų kortelę į šokoladinę, pasimėgauti fondiu:

Tačiau kažkodėl mums pasirodė, jog pasmaližiavom per mažai ir užsisakėm po saldų kokteilį.

Na, toks pasirinkimas kare būtų laikomas taktine klaida. Šokoladas ,,nusėdo" po kelių minučių, kai užsisakėme kokteilius, tad trauktis nebebuvo kur... Na, dėl tokio persisaldinimo, mūsų Valentino diena atrodė taip:

t.y. su buteliu pusiau saldaus vyno, didele keke rūgštokų vynuogių ir sūriu su mėlynuoju pelėsiu. Jokių saldainių  (net ir dabar pagalvojus tų saldumynų kažkaip nesinori... Čia kaip tam drakoniukui, kuris senam animaciniam filmuke į šokolado fabriką nukeliavo. Ech, eilinį sykį pasiteisina faktas, jog iš svetimų klaidų pasimokyti, deja, ne visuomet pavyksta...).

   O kaipgi aš praleidau vasario 16-tąją? Hm... Ogi tarp Vilniaus ir Kauno (bokštų... :) ). Su folkloro ansambliu vykom koncertuoti. Kas padarė didžiausią įspūdį? Ogi štai šita dėžutė prie įėjimo į klubą, kuriame koncertavome:

Penktadienį praleidau rašydama apie Sovijaus sakmę, o vakare savo malonumui pakovojau su drakonais Skyrim'e (tiesiog dabar susiformavo toks įprotis, žaisti tol, kol bent vieną drakoną nukausiu...). 

   Apie šiandieną, be recenzijos rašymo, ekskurso į ,,Maximą" ir paprastos daržovių sriubos virimo nelabai ir turiu ką papasakoti.

O štai užuomina, kur aš būsiu rytoj ;)

O kas dėl ramybės... Einu ją padrumsiu Skyrim'o drakonams... :)

Socializacijos savaitė

Nepamenu kada paskutinį kartą taip aktyviai gyvenau - šią savaitę kiekvieną dieną buvo bent po vieną susitikimą ar renginį. 

   Vasario 9 dieną lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo paskelbtas kūrybiškiausių knygų 12-tukas, su kuriuo galima susipažinti čia: http://www.llti.lt/lt/dvyliktukas/

Na, su kolegomis ir pažįstamais nutarėme, jog šiemet dvyliktukas toks... diskutuotinas. Nors Mindaugas Kvietkauskas kalbėdamas ir iškėlė vieną iš pagrindinių problemų - literatūros, kuri turi išliekamąją vertę ir komercinės literatūros santykį, o vėliau nuskambėjo ir dar vienos iš kritikių mintis apie kai kurių autorių (pabrėžta jog jaunesniųjų) rašymo ,,amatizavimą", į 12-tuką vis tiek pateko Sigitas Parulskis. Kai reikia kalbėti apie šį autorių, aš visada pacituoju Giedros Radvilavičiūtės mintį: ,,Jei rašytojas Lietuvoje gali pragyventi iš savo rašymo, jis gyvena arba ant skurdo ribos, arba, eidamas į kompromisus, rašo žemiau savo talento lygio <...>". Apie jo ,,Prieš mirtį norisi švelnaus" jau rašiau, išties, man buvo sunku suvokti, kur čia tas ,,kūrybiškumas". Galbūt vertinančiųjų dėmesį nukreipė gražus, estetiškas viršelis? 

Panašiai nustebau ir dėl Romualdo Granausko ,,Trijų vienatvių". Tai gana buitiška knyga. Kaip pastebėjo ir kritikė Jūratė Sprindytė, vyresnieji rašytojai turėtų rašyti memuarus (čia buvo minėti ir Saja, ir Čigriejus, ir tas pats Granauskas). Tai išties memuarų knyga - tą galvojau perskaičius, šios nuomonės nekeičiu ir dabar. Taikli recenzija apie šią knygą man pasirodė Aušros Kazlauskaitės. Ją galite perskaityti čia: http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18771. 

Kadangi nujaučiu, jog ,,Metų knygos" rinkimus vėl laimės ,,Silva rerum", tai džiaugčiausi, jei LLTI kūrybiškiausia knyga būtų paskelbta ,,Baden Badeno nebus". Undinės Radzevičiūtės kūrybiškumo stoka niekaip neapkaltinsi, taip pat autorė jau turi savitą stilių. 

Penktadienis jau buvo mažiau ,,knygiškesnis", užtat Saulėtekio alėjoje esančioje picerijoje (,,Iki" 2-ame aukšte) vakarienei valgiau laaabai skanią keturių sūrių picą. 

O štai vakar supratau, kad nebeturiu žieminių batų, nes mano šauniųjų trumpaaulių porelė, atlaikiusi pusantro sezono, ,,paprašė valgyti" - noselės atsiklijavo nuo pado... Ech. Ką gi, su draugu buvome ,,Batų kalne", kur mačiau laaabai gražių batų, tačiau visi, kurie man patiko - nebuvo žieminiai. O štai ,,Parke" man pavyko rasti štai šiuos:

Kaip tik pataikiau į išpardavimą, tad jie vietoj 119.99Lt kainavo 79.99 Lt. 

   Ilgai galvojau, varčiau juos rankose (žinot, artėja ,,Knygų mugė"...), bet paskui apsisprendžiau. Patiko spalva, pado storis, oda kad ir dirbtinė, tačiau atrodė pakankamai gera, viduje kažkas a la vilna. Ir dydis tinkamas, dar ir storesnei kojinei vietos yra. Taigi, sudėjusi visus pliusus ir minusus, nusprendžiau, kad imu :)

    O vakar vakarą praleidau su labai šauniais žmonėmis, tad su draugu grįžome namo pakylėti ir labai geros nuotaikos :)

    Tokie tad mano nuotykiai. Beje, vakar dar buvau pritūpusi pažaisti ,,Skyrim" :

Ir, žinoma, kaip gi be drakonų - vakar vienas kaip tik pasipainiojo:)

Na o dabar turiu atsigriebti dėl vakarų, praleistų ne prie knygų, tad lekiu... skaityti :) Na ir gal dar ką nors nuveikti... 

   

   

Ilga kaip šimtmečiai diena...

Šią dieną oficialiai galiu įtraukti į, kaip, berods sakė Giedra Radvilavičiūtė, ,,ištįsusių kaip kramtomoji guma" dienų sąrašą. Netikėtai (na, tiksliau, per pačios neapsižiūrėjimą) atsiradęs dar vienas ,,langas" tarp paskaitų išardė visus planus - vieną ,,langą" dar gali prasėdėti skaitykloj, tačiau du... Tai jau truputį sunkiau. Tad pusantros valandos klajojau Vilniaus senamiesčio gatvėmis, užsukdama į pačias įvairiausiais parduotuves (nuo rankdarbių iki itališkos kepyklėlės), stebėjau praeivius ir viena po kitos į šiukšliadėžes mėčiau popierines nosinaites (ech, elniuko Rudolfo sindromas dar net ir paūmėjo...). 

   Nutiko ir keistų dalykų - gatvėje pro mane praėjęs ir į mane trumpai žvilgtelėjęs vyriškis po kurio laiko atsisuko ir sušuko taip, kad visa Vilniaus gatvė nuskambėjo: ,,Visi jūs melagiai!!! Sakytumėt, kad neduosit, tai ir žmogui būtų lengviau!!!". Suprask - trumpas žvilgsnis reiškė prašymą duoti išmaldos... Nėriau į ,,Flagman". Vaikštinėdama pagalvojau, kad, tarkime, na, nekeista, jog Vilniuje paprašo išmaldos. Tačiau kai jos prašo toks vyriškis, iš pirmo žvilgsnio sveikas, pačiame jėgų žydėjime (kone tiesiogine prasme)?.. Tiksliau, net neprašo, o beveik reikalauja. Vienaip reaguoju, kai išmaldos prašo senučiukė, daugiavaikė motina, negalinti išmaitinti vaikų arba neįgalus žmogus, tačiau akivaizdu, jog šiam žmogui taip prašyti buvo per sunku. Tuomet pagalvoji, kad jeigu jam nesmagu ir gėda taip daryti, kodėl nepaieškojus kito sprendimo, užuot pasirinkus, atrodytų, iš pirmo žvilgsnio - lengviausią kelią?..

   Ech, prie smagesnių dalykų gal pereisiu :] 

   ,,Tiger" parduotuvėje radau labai linksmų ir nuotaikingų lipnių juostelių, tad neiškenčiau ir 5 pietums skirtus litus ne pravalgiau, o išleidau šitoj niekučių parduotuvėj:

Dabar reikia laukti, kad kas nors suplyštų... :] 

   Taip pat šiandien įvyko sandoris, kurio laukiau - iš tinklapio sena.lt sužinojau, jog viena panelė parduoda Aleksandros Fominos ,,Mes vakar buvom saloje". Tad šiandien susitikome ir knyga jau mano namuose:

Valio, valio, valio :] Ir tik už 10 litų! Knygos tai toji mano silpnybė, kuriai negaila nei laiko, nei pinigėlių. O kai dar gerą knygą gauni už nedidelę kainą... Ar kas begali filologės gyvenime būti geriau? Žinoma, kad... gal :)

   Ir pabaigai - labai sotus valgis - žiedinių kopūstų apkepas su fermentiniu sūriu:

   Reikia: 

1 vidutinio žiedinio kopūsto

200 g tarkuoto fermentinio sūrio (galima ir daugiau, jei norisi)

3-4 kiaušinių

Druskos, sviesto

Žiedinius kopūstus apvirti, kol suminkštės. Skardą ištepti sviestu, sudėti kopūsto gabaliukus, aplieti plaktais kiaušiniais ir pašauti kepti į orkaitę kokioms 10-15 minučių. Po to apibarstyti fermentiniu sūriu ir pakepti dar porą minučių, kol sūris išsilydys. 

   Skanu ir paprasta :) Šį receptą išmokau prieš... 13 metų, kai svečiavausi pas tetą. Kaip matot, paprasti dalykai greitai įsirėžia į sąmonę :).

    Tai tiek šįsyk Geltonosios Paprikos, kuri sparčiai virsta raudonanosiu Elniuku Rudolfu, pamintyjimų. 

Elniukas Rudolfas kvepalų skyriuje

Pirmadienio rytas Saulėtekio alėjos 8 bendrabučio viename kambaryje prasidėjo šitaip:

Kaip romantiška, ar ne? Deja, dar ne šventas Valentinas ir ne meilės deivės Mildos diena, kad rytą žvakių šviesoje pradėti reikėtų... Bendrabutis mums vėl iškrėtė pokštą - sekmadienio vakare išmušė saugiklius, tad nebebuvo nei šilumos, nei šviesos, nei pramogų (nes kompiuterių baterijos išsikrovė...). Štai taip, tad sutemus teliko tik eiti miegoti ir bandyti apsikabinti tą šykščiai šilumą generuojantį radiatorių...

   Kai ryte nubudau, termometras kambaryje rodė 13 laipsnių šilumos. Kadangi iš namų į Vilnių atvažiavau truputį peršalusi, tokia aplinka bendrabutyje padėties nepagerino, tad, kaip pasijuokiau draugui, man šiandien kompaniją visą dieną palaikė vienkartinės nosinaitės, kurios, kad ir kokios minkštos bebūtų, nosį nušlifavo iki rubininio raudonumo ir jaučiuosi kaip elnias Rudolfas... 

   Džiugu tik tai, kad net ir su užsikišusia nosimi sugebėjau ,,Droge" išsirinkti tualetinį vandenį. Kadangi apie Gucci ,,Flora" begaliu tik pasvajoti (stebuklai dusyk nelinkę kartotis), atsižvelgiant į savo posesijinę studentišką padėtį, sau galėjau leisti ką nors, kieno kaina yra ,,proto ribose". Taigi, mano naujasis pirkinys - ,,B.U. Heartbeat", toks priešvalentininis, bet labai smagus, švelnus ir sykiu paslaptingas aromatas:

    Šįsyk vakarienei viriau paprastą daržovių sriubą, kuri pagaminama gana greitai ir tinka skrandžiui užkišti :) Taigi, jokiais kulinariniais ekspermentais neužsiėmiau. Atidedu kitam kartui, kai pasveiksiu...

   ,,Nepaprastosios padėties" skaitymas baigia atsidurti periferijoje, nes ant rašomojo stalo jau puikuojasi krūvelė knygų, kurias privalau perskaityti vienai ar kitai paskaitai. Nuo ,,Emilio iš Lionebergos" latviškai iki Iljos Lemeškino ir jo Sovijaus mito apžvalgos... Ką gi, pasikartosiu - ,,Nobody said it was easy" :) Tad nesiskųsiu, o pabaigai pasiūlysiu dainą, kuri jau kelias dienas sukasi galvoje:

http://www.youtube.com/watch?v=ChNW7Ey7KkM