27 Apr 2013

10 Crazy Days

Viskas prasidėjo nuo išvykos į Rygą, o po to sekė studentų folkloro festivalis O kieno žali sodai, kuris vyko Rumšiškėse; sudalyvavimas A. Šimkaus knygos Iš bobulytės gyvenimo ir kt. pristatyme LRS'e, ir susitikimas su seniai matytomis studijų bičiulėmis; 24 d. iš O. (dar kartą labai, labai, LABAI tau ačiū ;) ) su Draugu gavom bilietus į pansori - atlikėjos Park In Hye pasirodymą Teatro arenoje; ketvirtadienis praleistas LLTI rengiamuose Norberto Vėliaus skaitymuose, o vakar visą dieną praleidau LEU jaunųjų lituanistų konferencijoje, kur... antri metai iš eilės tapau laureate. Tačiau tuo diena nesibaigė, nes vakare jau kaip įprasta kelintus metus, su S., M. ir Draugu stovėjom prie scenos ir traukėm: Katino jau dienos atėjo, nes studentams švenčių reikėjo, kadangi vyko MiDi dienų kulminacija - roko opera Dievas iš Mašinos (apie ją plačiau - kitame įraše). Tačiau nei šiandien, nei artimiausiomis dienomis ramiai pailsėti (o to tikrai labai noriu) nepavyks - šis vakaras vėl suplanuotas, už kelių savaičių išvykstu į Tartu, o kur dar Skambakankliai ir kiti smagūs renginiai, bei (ne tokia smagi) sesija. Vėl vos spėju gyventi :)










22 Apr 2013

Lietuviai Latvijoje

Kelionė man ne kelionė, jei neužsuku į tos šalies knygyną. Šį sykį besisvečiuodama Rygoje užėjau į "Valters un Rapa" knygyną (netoli Nacionalinės operos), kur ieškojau vienos latvių autorės knygų. Žinoma, jų neradau, tačiau apmaudui nuraminti prisipirkau neišpasakytai gražių atvirukų. 
   Netikėtai radau kelias lentynas, skirtas ir verstinei literatūrai iš lietuvių kalbos. Tad štai ką skaito mūsų broliai latviai:










Nustebino Petro Dirgėlos romanų gausa ir (spėju) populiarumas - jie išties gražiai išleisti ir dar įpakuoti. Išverstas ir R. Granausko "Kenotafas", S. Parulskio "Trys sekundės dangaus", A. Vaičiulaičio "Valentina" (šokiravusi mudvi su sese tokiu tiesmuku ir net nelabai turinį atspindinčiu viršeliu - kažkaip lietuviškasis man labiau prie širdies). Žinoma, kaip be J. Ivanauskaitės ar K. Sabaliauskaitės ir jos "Silva rerum" dilogijos? 
   Tačiau labiausiai nudžiugino tai, jog L. Žutautės "Kakė Makė" taip pat prieinama ir Latvijos vaikams - tegul ir jie mokosi kariauti su netvarkos nykštuku ;)

15 Apr 2013

Į Rygą, į Rygą...

Už penkių valandų su sese išriedam į Rygą. Pirma kelionė šiais metais :) Ta proga - akimirkos iš pernai metų išvykos: kad ir kokiu artimu užsieniu laikytumėm Latviją, vis dėlto ji tikrai skiriasi nuo Lietuvos. Bent jau architektūrine prasme:










Kol kas tikslas - aplankyti muziejus, pasibastyti po pasakiško grožio senamiesčio gatves ir pažiūrėti, kaip pavasarėja Ryga. Žiūrėsime kaip viską pavyks igyvendinti :)

13 Apr 2013

Pavasariop






Kad pavasaris po truputį ateina man rodo tai, jog jau galiu į miestą išriedėti su savo dviračiu. Ir dar kačiukais aplipęs medelis po mano langu. Ir neseniai nulijęs lietus, kurio barbenimo į palangę... neatpažinau (pripratau per tuos šešis mėnesius prie sniego totaliai). 
   Pavasarį grįžta ne tik paukščiai - štai pas mane ant stalo nutūpė atvirlaiškis iš Estijos (ačiū, E., bet, šelme, savo adreso neužrašei!) ir laiškas iš Paryžiaus :) 
   O auskarų dėžutę papildė Pasvalio sendaikčiuose rasti įdomūs, truputį etno auskarai. Delninukę, tuo tarpu, pričiupau viename iš Vilniaus kuistukų. "Colorama" auksinis nagų lakas - su viltimi, kad bus dar daugiau saulės. Ir dar daugiau pavasario :)



11 Apr 2013

M. White - Tolkinas. Biografija


Leidykla „Gimtasis žodis“, Vilnius, 2008 m. Iš anglų kalbos vertė Kazimiera Kazijevaitė

„Tai nuostabi istorija, kaip žmogus, sukūręs „Hobitą“, tapo šiuolaikinės literatūros milžinu. Garsus biografas Maiklas Vaitas prisimena mažai žinomą rašytojo Tolkino gyvenimą – ankstyvą tėvų netektį, meilę Editai Brat, darbą Oksforde, draugystę su K. S. Liuisu, kas įkvėpė parašyti „Hobitą“ ir kodėl „Žiedų valdovas“ tapo viena populiariausių praėjusio amžiaus pabaigos knygų.“

Knygos autorius jau įžangoje prisipažįsta esąs užkietėjęs Tolkino gerbėjas (13 p.), kas man iškart nuskambėjo kaip pavojaus varpas – viena vertus, turi pakankamai domėtis rašytojo gyvenimu, jog imtum ir nuspręstum rašyti jo biografiją, tačiau antrą vertus, gerbėjo rašyta biografija dažniausiai turi vieną didelį minusą – didelę subjektyvumo dozę. Ir nors biografijos autorius teigia pasigendąs to, jog „Jokiame oficialiame šaltinyje niekada nesvarstomi Tolkino vidiniai postūmiai ar bandymai atpažinti savo vidinius demonus“ (13 p.) ir savo knygos tikslu įvardija norą „<...> atskleisti jei ir ne ryškiaspalvį, tai bent jau pastelinių atspalvių vaizdą, leisiantį išvysti įvairiapusiškesnį Viduržemio kūrėjo ir populiariausio istorijoje autoriaus portretą“ (14 p.), deja, nemanau, kad tai jam iki galo pavyksta.
   Užkliūna jau gana proziška kūrinio pradžia – M. White‘as bando atkurti aplinkybes, kuriomis prof. John‘as Ronaldas Ruelis Tolkien‘as pradėjo rašyti savo žymųjį „Hobitą“: profesorius „<...> sparčiai mina dviračio pedalus ir jaučia už apykaklės lašant prakaitą“ (15 p.). Nežinau kaip jums, bet man jau pirmoji knygos eilutė jokiu objektyvumu net nekvepia. Ir tokia empatija bei neabejotinas simpatizavimas rašytojui seka per visą knygą – jis neabejotinai randamas ir tuose skyriuose, kur bandoma atskleisti tas tamsiąsias ir ne pačias šviesiausias Tolkino asmenybės puses (pavydą kolegoms dėl jų sėkmės, perdėtą pedantiškumą ir t.t.). Toks beletrizuotas biografinis pasakojimas kažkodėl nekėlė pasitikėjimo, todėl daug patikimesnė atrodė knygos pabaigoje pridėta chronologinė Tolkino ir jo šeimos gyvenimo įvykių suvestinė.
   Įtariai į knygą vertė žiūrėti ne tik pats jos turinys, bet ir jo raiška – apie korektūros klaidas čia kalbėti net nesinori, tačiau nuojautą, jog vertimas anaiptol tobulas patvirtino kad ir toks „perlas“: „O miesto pakraštyje, Cowley automobilių gamykloje, srovine linija dardėjo lėktuvai ir tankai“ (200 p.). Žodį „srovine“ mano kompiuteryje gyvenantis autokorektas pabrėžė raudona linija. Įdomus naujadaras, dar įdomesnis žodžių junginys, turėjęs apibūdinti nenutrūkstama srove prasidėjusią karo pramonei reikalingos technikos gamybą. 
   Glumino ir vietovardžių bei asmenvardžių vertimai: gatvės verčiamos be skliausteliuose pateikto originalo (pvz. Nortmūro kelias), o vardai tokį paaiškinimą turi (pvz. K.S. Liuisas (Clive Staples)). Panaši painiava kyla ir su kai kuriais literatūros kūrinių pavadinimų vertimais – vienur jie pateikiami su skliausteliuose įrašytu anglišku pavadinimu, kitur – be.
   Taip pat suabejoti tinkamai parinkta anotacija verčia ir ten esantis sakinys „Garsus biografas Maiklas Vaitas prisimena mažai žinomą rašytojo Tolkino gyvenimą“ – galbūt greičiau būtų „papasakoja“, ar „atskleidžia“, nes žodis prisiminti implikuoja tai, jog White‘o būta kartu su Tolkinu ir ši knyga tuomet jau turėtų vadintis nebe biografija, o memuarais.
   Žinoma, pats tekstas atskleidė man kai ką naujo – apie Editą, profesoriaus žmoną, jo kantrųjį, ištikimąjį šešėlį; apie Inklingus ir Tolino bei Liuiso draugystės nutrūkimo priežastis. Autorius nuolat užduodavo sau klausimų, į kuriuos bandydavo atsakyti, tačiau, vėlgi, kad ir kaip stengdamasis, ne visada perlipdavo susižavėjimo Tolkinu ribą.



7 Apr 2013

Requiescat in pace


Marcelijus Martinaitis
1936-2013



 Rytą, šviežiai pasnigus

       Išėjau rytą
       Į šviežiai apsnigtą gatvę.
       Lygu ir balta,
       Niekieno dar nevaikščiota.
       Lyg ir iš niekur krenta šviesa.

       Pirmas einu gatve,
       Palikdamas aiškius pėdsakus.

       Matau –
       Ankstyva kiemsargė
       Gremžia tą pirmąjį sniegą
       Paskui mane
       Nušluodama pėdas.


       Atsigręžiu.
       O ji atsitiesusi klausia:
       – Ar tau dar reikės tų pėdų,
       Kad šitaip žiūri atsigręžęs?


( Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis))



Mon nouveau tableau

Gūdžios žiemos pradžioje facebook'e padūsavau, kad labai norėčiau paprasto stalo - su keturiom kojytėm ir stalviršiu (nes rašomojo stalo stalčiuose tiesiog geometrine progresija kaupėsi visoks šlamštas). Bet kad tai išsipildytų, reikėjo dviejų dalykų: a) rasti tokį stalą; b) išgabenti senąjį rašomąjį stalą namo (arba kam nors jį parduoti). Ir, ką gi, po beveik keturių mėnesių, mano kambaryje atsirado naujas gyventojas:






Pintą dėžę suradau Jysk'e (nes kažkur reikėjo susidėti konspektus), o motyvacinį paveiksliuką ("Keep calm and have a cupcake") aptikau Pasvalio sendaikčiuose vos už... 1 Lt :) Galiausiai - stalas suteikė galimybę visu grožiu atskleisti ir Edward Sharp and Sons (XX a. vid.) pagamintai dėžutei, įsigytai tuose pačiuose sendaikčiuose, tik prieš kokius 4 metus (atsiėjo irgi kokius 5 Lt, atrodo). 
   Tai štai. Tik pastebėjau vieną dalyką - prie stalo nebedera kėdė, tad nusimato dar vienas paieškų etapas :)
1 Apr 2013

Meška Šiaurėje: šokoladiniai zuikiai ir vazoniniai narcizai

Ką čia ir bepridursi - žiema gerai įsitaisė (tai pagrindinis šių dienų topic'as, ar ne?). Maklinėdama turguje net porą kartų iš prekeivių išgirdau palinkėjimą "Linksmų Kalėdų". Ir nieko nuostabaus - man tai irgi panašu į kažkokį gamtos apsirikimą. 
   Mieloji Šiaurė pasitiko ledu ir įspūdingu saulėlydžiu: su tėčiu liuoksėjom į mišką kelių vytelių Velykų puokštei.


Užtat Velykų rytas išaušo kaip niekad pilkas ir niūrus - snigo, snigo, snigo... Rytą pamatytas vaizdas pro kambario langą tikrai nuliūdino - o jau vyliausi, kad "dar, dar ir pavasaris"...


 Kad ir kaip bebūtų liūdna, jog Velykos buvo anaiptol ne pavasariškos, kibau marginti kiaušinių. Jau treti metai bandau kažką ant jų papaišinėti su vašku. Sakyčiau, gal kažkas jau ir pavyksta.


Vienintelis žydintis džiaugsmas - vazonuose. Štai šitas "maximinis" hiacintas tiesiog širdį glostydavo kas rytą bepusryčiaujant, o kur dar jo kvapas... Vazonėliuose išsiskleidė ir narcizai, kurie kaip mažos saulutės švietė svetainėje ant stalo.


Nemirtingas margučių indelis - jau net nebežinau kiek jam metų, bet jis man visada pakelia nuotaiką :)


Puka svečiavosi Šiaurėje. Čia kažką gamina po stalu. Taip ir taikėsi tai kažką pauostyt, tai kažką lyžtelėt, tai bent jau letenėle kepštelėt - o gal smagiai riedės ir bus galima pažaisti?.. :)



Tikiuosi, kad ir jūsų Velykos buvo jaukios :)