27 Nov 2013

Cannes Lions: juoko ir kūrybiškumo dozė

Kino teatruose vėl riaumoja išradingieji Kanų liūtai. Kad reklama jau seniai tapo nebe prekių piršimo, bet ir vizualiniu menu, kuris teikia malonumą, liudija sausakimšos salės. Vakar į FC Vingį su bičiuliais traukiau ir aš. Išties, jei žiūrėti reklamą - tai kartą per metus. Ir tik per šį festivalį.
 
Įsiminęs 15-tukas:


Mano asmeninių simpatijų TOP 10:



26 Nov 2013

Introducing Mucha

Viename iš rugpjūčio įrašų jau pasakojau apie netikėtai atrastą meilę čekų menininkui Alfonsui Muchai. Antroji kelionė į Čekiją, iš dalies, buvo revanšas, nes Prahoje kaip tik vyko (ir tebevyksta) dvi parodos, kurios susijusios su šiuo nepakartojamu art nouveau srovės dailininku. 


A. Muchą išgarsino štai tokie piešiniai bei spalvingos, gausiai ornamentuotos reklamos:


Daugelį jų dabar galima pamatyti A. Muchos muziejuje, kur eksponuojami ne tik piešiniai, bet ir fotografijos, kadangi menininkas jas sumaniai panaudodavo savo darbams.
   Mucha darbavosi daugelyje sričių - nuo minėtųjų reklamų, iki interjero puošybos. Štai kad ir šv. Vito katedros (Praha) langai, kurios vitražus kūrė būtent jis. 


Didžiausias džiaugsmas - kad gavau pamatyti jo garsųjį Slavų epą, kuris kaip tik dabar eksponuojamas Prahos nacionalinėje galerijoje. Tai įspūdingo dydžio drobės, pilnos simbolių ir kuriančios neišdildomą įspūdį...


Pabaigai - dar keli kadrai iš Prahos žymiausio secesinio pastato - Savivaldybės rūmų (Municipal house), kur taip pat ryškus Muchos indėlis.






25 Nov 2013

Savosios pasakos paieškos


Kalifo rūmai (apie kuriuos jau pasakojau čia) pasirodė kaip itin smagus laisvalaikio skaitinys, todėl iš bibliotekos pasiėmiau antrąją Tahiro Shaho knygą apie spalvingą ir vakariečiui sunkiai suvokiamą Maroko pasaulį. Kai už lango vyksta kasmetiniai rudens-žiemos kataklizmai, patogiai įsitaisyti su knyga apie šiltus kraštus, mano galva, yra puikus sprendimas. Juolab, kad Tūkstančio ir vienos nakties šalyje pasakoja apie dar kitokį Maroko veidą...
   Tėvo figūra šiame pasakojime yra neabejotina ašis. Tahiras nuolat prisimena vieną ar kitą epizodą iš to meto, kai jo tėvas buvo gyvas, bando įsiklausyti į tai, ką jis pasakė - pabrėždamas, ar pernelyg neakcentuodamas, bet pasėdamas kokią nors minties sėklą į guvų, jauną protą. 
„Tėvas buvo įsitikinęs, kad geriausiai šalį galima suprasti klausantis jos pasakų ir istorijų. Jis dažnai išrykiuodavo priešais save mane su seserimis ir kerėdavo mus, skaitydamas ištraukas iš Alf Layla wa Layla, „Tūkstančio ir vienos nakties“. Šios pasakos veikia ypatingu būdu, sakydavo jis, jos parūpina protui pramogą ir sykiu perteikia savotiškas vidines žinias.“ (p. 17) 
 Prieš pradėdama skaityti mąsčiau, kokią idėją gali pabandyti eksploatuoti ši knyga - juk pasakoti apie gyvenimą Maroke - reikštų kartotis. Tačiau T. Shahas sumaniai skaitytoją kilsteli į Maroko metalygmenį - pradeda kalbėti apie pasakas.
   Pasakotojas išsikelia užduotį: kad geriau suprastų kultūrą, kad suprastų save, jis, pasiremdamas senaja berberų tradicija imasi ieškoti pasakos, gyvenančios jo širdyje. Žinoma, paieškos - anaiptol ne lengviausios, tuo labiau - kai niekas negali pasakyti, kokia yra tavoji pasaka. 
   Skaitant susidarė įspūdis, jog marokiečiai - atsipūtę išminčiai, pasakoriai, nors ši tradicija, kaip aiškėja iš knygos - miršta, žmonių galvas okupuoja egiptietiškos muilo operos. Tad Shahas ir dar vienas jo ambicingas bičiulis išsikelia tikslą - reanimuoti šią seną Maroko bruožą, į kiekvieną aikštę pasodinti po pasakorių.
   Knygoje pasakojama ir apie tai, kas nutiko, kai pasaulio knygynuose pasirodė Kalifo rūmai: atsirado nemažai žmonių, kurie norėjo į juos patekti ir niekaip negalėjo suvokti, jog realybė vis tiek ne tas pats, kas fikcija.
   Tikriausiai derėtų įspėti, jog ši knyga nėra toks lengvas pasiskaitymas kaip pirmoji. Galbūt dėl pasakų, kurios nori nenori, bet priverčia sustoti ir bent truputį apmąstyti tai, ką ką tik perskaitei. Galbūt dėl šiek tiek pakitusios pasakojimo manieros, kurioje sakiniai trumpesni, tekstas labiau segmentuotas, bet minties koncentracija taip pat didesnė.
   Na, o ar pavyko Tahirui rasti savo pasaką - neišduosiu. Bet dabar pačiai kilo noras pabandyti surasti savąją. Tikiuosi, kad šia idėja užsidegsite ir jūs!..
   
   

22 Nov 2013

Mademoiselle en vacance: Kutna Hora

20 Nov 2013

Mademoiselle en vacance: Karlštejn

Karlštejnas - nedidelis miestukas, įsikūręs 33 km. už Prahos. Susisiekimas itin paprastas - po Čekiją kursuoja traukiniai, kurie ne tik patogūs, bet ir gana nebrangūs. 
   Kodėl reikia aplankyti šį miestą? Na, viskas dėl gotiką menančios pilies. Tiesa, užkopti į kalną, ant kurio ji stūkso reikalauja neblogo fizinio pasirengimo, nes visas miestukas, kurį reikia pereiti nuo traukinių stoties iki pilies, nuolat palaipsniui kyla į kalną, tad suoliukai, kurie pastatyti papėdėje nuolat sulaukia prisėdančių.
   Pilies lankymas - nepigus malonumas. Su Vyru rinkomės pigiausią - po 80 kronų kainavusią eksterjero apžiūrą (visas turas, kuriam vadovauja gidas, kainuoja 270 kronų, o tai daugiau nei 33Lt vienam žmogui) ir likome visai patenkinti, nes, kaip juokavome, liko vietos vaizduotei...
   Rekomenduoju suvalgyti tradicinės guliašo sriubos, kuri žvarbesnę dieną ne tik sušildo, bet ir išties pasotina. O pro mūsų pasirinkto restoranėlio langus matėsi Karlštejno pilis, tad ir maistas tapo kažkoks... ypatingesnis!









17 Nov 2013

Mademoiselle en vacance: Volný čas v Praze II

Nuoširdus E. ir D. kvietimas į Prahą mane su Vyru paskatino krautis lagaminus ir skristi į šią įstabią, vasarą lankytą šalį dar kartą. Pabandėme sudėti taškus ant i (tai pavyko ne iki galo) ir suvesti sąskaitas su nepamatytais pastatais, neaplankytomis parodomis, neparagautu maistu. Tad šį įrašą dedikuoju kelionės akimirkoms iš Prahos (tačiau lankėmės ne tik joje, tad, kaip sakoma, stay tuned!).














16 Nov 2013

Toras 2: tamsos pasaulis

Marvel į kino teatrą šiemet mane atsiviliojo jau du kartus: pirmasis buvo vasarą, kai kinus pasiekė Iron Man 3, o štai antrasis buvo vakar, kai spausdama bilietą rankoj trypčiojau prie kino teatro salės durų ir laukiau, kada pasibalnojusi nosį 3D akiniais galėsiu pasinerti į Asgardo didvyrio - Toro - nuotykius. 


Filmas prasideda asgardiečių ir tamsiųjų elfų mūšiu dėl galingo ginklo - eterio. Žinoma, elfai pralaimi, o toliau viskas įvyksta pagal gana tipišką scenarijų: eteris nesunaikinamas (nes pernelyg galingas), o paslepiamas "saugiai". Taigi, kaip jau galite suprasti, žodis "saugu" tokio žanro filmuose yra labai reliatyvus...
   Žinoma, mane labiausiai masino šio filmo romantiškoji linija - Toro ir mokslininkės Džeinės santykiai: grįš jis pas ją, ar ne? (Juk bifrostas (portalas į kitus pasaulius) buvo sunakintas dar Avenger'ių filme ir nebuvo panašu, jog artimiausiu metu bus sutaisytas.) Tačiau jau filmo plakatai trimitavo apie šių star-crossed-lovers susitikimą. Ir, žinoma, jis įvyko. Apvainikuotas pora bučinių ir šiltais, jausmingais žvilgsniais (vadinamoji jausminė chemija tarp Hemswortho ir Portman yra, skirtingai nei su Stewart...) šis rendez-vous greiti virsta į misiją: Džeinė, pasirodo, pasirinko patį netinkamiausią laiką viešnagei Asgarde - prasideda tamsiųjų elfų puolimas (o kodėl - nesakysiu, nes ir taip šiame filme mažai siužeto vingių...). 
   Žinoma, kova Odino rūmuose neapsieina be aukų. Žūsta svarbūs ir mylimi žmonės, o laidotuvių vakaras yra bene įspūdingiausias pasažas šiame filme:


   Maloni naujiena buvo Chris O'Dowdo pasirodymas - man iki šiol yra įstrigęs jo vaidmuo britų seriale apie IT padalinį didžiulėje kompanijoje - The IT Crowd, kur jis vaidino stereotipus bandantį griauti geeką Rojų. Čia jo personažui sekasi šiek tiek labiau. Bet tik šiek tiek.


Žinoma, o kaip gi beveik visų merginų numylėtinis Lokis? Ką jis veikia, kai po chaoso, sukelto Žemėje, buvo pargabentas atgal į Asgardą? Na, atsakymas tik vienas (ir logiškas) - sėdi kalėjime. Atvirai pasakius, mėgavausi Tomo Hiddlestono sukurtu personažu, kuris turi tokią plačią emocinę amplitudę - nuo sukto, niekšiško ir užuojautos nenusipelnančio, iki sugniuždyto ir norinčio keršyti.


Filmas įtraukiantis, tos 112min tikrai neprailgsta, o labiausiai nudžiugino (nors nesu tikra, ar tokioje situacijoje reikėtų taip sakyti), jog kulminacija ir galutinė kova (turbūt jau numanote kieno su kuo) įvyko ne Amerikoje, kaip jau tai tapo įprasta, bet Anglijoje, Grynviče (Greenwich)! Nors filmas priklauso veiksmo, nuotykių ir fantasy kategorijoms, asmeniškai jį įrašau ir į komedijų gretas, nes visokių juokelių (vykusių!) buvo apstu. Kad ir Mjolniro - Toro kūjo - pavadinimas Miau Miau, arba, įsivaizduokiteTorą, važiuojantį metro...
   Žinoma, filmas turėjo ir ne tokių pasisekusių vietų. Tarkime, tamsiųjų elfų armijos man kėlė stiprią asociaciją su visa Žvaigždžių karų frančize - tiek dėl šarvų, tiek dėl naudotų lazerinių ginklų.


   Visa ateivių technika pypsi taip pat, kaip ir visuose filmuose, kur tik vaizduojamas kažkoks sudėtingesnis superkompiuteris, mirksintis įvairiausiomis švieselėmis ir atliekantis pačias įvairiausias funkcijas. Didesnį įspūdį darytų, jei tokia "nežemiška" technika dirbtų išvis be garso, nei skleisdama juos bet kaip, kone taip pat, kaip jau minėtųjų Žvaigždžių karų veikėjas R2D2... 
   Ir, galiausiai, kone labiausiai man įkyrėjęs dalykas - amerikiečių filmų politkorektiškumas rasių atžvilgiu. Beveik visada (pabrėžiu - beveik), jei tik bus matoma kokia nors didesnė personažų kompanija, ten bus bent vienas afroamerikietis ir azijietis. Tik nepagalvokite, kad turiu ką nors prieš šias rases, gink dieve, ne! Gal pereisiu prie konkretaus pavyzdžio: štai egzistuoja Asgarde toks Heimdallis:


   Kaip jau tikriausiai pastebėjote - jis juodaodis. Keisčiausia yra tai, kad Asgarde, jeigu atsiverstume senuosius skandinavų mitus, Heimdalis buvo vadinamas "baltuoju dievu" (H. R. Ellis Davidson, Gods and Myths of Northern Europe, p. 29). Taigi matomas totalus neatitikimas. Tokia pati situacija matoma ir Hoguno atveju (aktorius Tadanobu Asano. Bet antrojoje dalyje bandoma paaiškinti iš kur šis personažas atsiranda pas Odiną - jis yra iš Vanaheimo, kur ir prasideda antrosios juostos apie Torą veiksmas). Hogunas ir Heimdallis yra vieninteliai Asgarde, kurie yra kitos rasės, visi kiti yra baltaodžiai. Toks "žaibolaidis" man kvepia daug didesniu rasizmu, nei tuo atveju, jei visą Asgardo aktorių plejedą sudarytų vien baltieji.
   IMDb filmas įvertintas 7.7/10. Aš asmeniškai jam skiriu 8/10 - iš dalies, vien dėl situacijų, kuriose kvatojausi visu balsu. Jei norite atsipalaiduoti, gerai praleisti vakarą ir pažiūrėti, kaip Mjolniru Toras švaistosi į kairę ir į dešinę - filmas skirtas jums! 




Thor: The Dark World (2013), 112 min  -  Action | Adventure | Fantasy  -  8 November 2013 (USA), 15 November (Lithuania), Director: Alan Taylor, Stars: Chris Hemsworth, Natalie Portman, Tom Hiddleston.

Nuotraukos iš 
digitalspy.co.uk, mcufilms.tumblr.com, rebloggy.com, screencrush.com, 
www.themarysue.com, www.totalfilm.com
   




   



4 Nov 2013

Iš pirmų lūpų


Iš tiesų nebepamenu, kada paskutinį kartą teko skaityti kokią nors autobiografiją. Todėl Vandos Zaborskaitės Autobiografijos bandymas buvo visai lauktas skaitinys, kurį man priminė Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusi konferencija, skirta sovietmečio problematikai, nes ten nuskambėjo kelios citatos iš šios knygos. O kokie mano įspūdžiai ją perskaičius?
   Na, tai nuosekliai sudėliotas gyvenimo naratyvas, su nuolatiniais ekskursais (bent jau pradžioje) į savo močiutės, mamos gyvenimo istorijas. Tragiški, susipynę ir išdraskyti likimai Pirmojo pasaulinio karo fone. 
   Labiausiai įstrigusios vietos - kur pasakotoja (ir autorė) prisimena jaunystės laikų Panevėžį. Šis miestas man pačiai nėra labai svetimas, tad buvo įdomu paskaityti apie jį tarpukario Lietuvoje. Tekstai apie šį laikotarpį - tai dar vienas patvirtinimas (ir čia Zaborskaitė atsistoja šalia Martinaičio ir jo Mes gyvenome), kad lietuvių gyventa pasiturimai, turint ir prabangos dalykų (fragmentas apie mamos prancūziškus kvepalus, p. 58).
Sodų žydėjimas man visados būdavo svarbiausia pavasario šventė. Bet ypatinga ji buvo baigiant gimnaziją, prieš abitūros egzaminus. Tėvai leido pasikviesti būrį klasės draugų <...>. Tas vakaras apvainikavo paskutiniuosius metus gimnazijoje - džiugus ir romantiškas, nors lydimus nuolatinės grėsmės. Juk buvo pirmasis sovietmetis. Po keletos dienų prasidėjo didysis žmonių vežimas. <...> Dar po savaitės prasidėjo karas. (44-45 p.)
   V. Zaborskaitės pasakojama istorija nuolat balansuoja ant subjektyvaus-objektyvaus rašymo ribos. Viena vertus, matyti noras papasakoti kuo daugiau prisiminimų apie tą ankstyvąjį gyvenimo periodą, bet, kita vertus, ryškus mokslininkės noras nuolat analizuoti savo poelgius, tarsi truputį atsitolinant. Tai skaitant kartais trikdė, nes asmeninis naratyvas pasakoja vientisą, įtraukiančią ir išties įdomią istoriją, tų permainingų laikų liudijimą, o tokie savianalizių skyreliai tą nuoseklumą ir tėkmę šiek tiek darko ir tampa slenksčiais, per kuriuos vis tiek reikia perlipti.
  Bene įdomiausias skyrius šioje knygoje - tai jos prisiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, kurie privertė ne kartą aikčioti - iš kur mergaitei būta tiek drąsos? Tuo labiau, kad pati akcentavo, jog būdama nedidelė buvo nedrąsi ir šiek tiek kompleksuota.
Nuėjau vieną vakarą į paštą, be vargo sužinojau telefoną  (ir dabar atsimenu anų metų kauniškį telefoną, buvo 20070), paskambinau, greit sujungė, pasitaikė, kad jis pats pakėlė ragelį. Drąsinausi, tiesiog kvapą gniaužė nedrąsumas, bet pasakiau, kas esu ir kad vis dėlto norėčiau jo nuotraukos.(p. 303)
   Skaitant knygą ne sykį kilo baltas pavydas - Zaborskaitės mokytasi, studijuota, dirbta, kai aplinkui buvo tiek mūsų kultūros grandų - tas pats Putinas, Sruoga, Krėvė, Lebedys, poetai Mačernis, Krivickas, Indriliūnas... Ech!..  Žinoma, buvo įdomu skaityti ir apie garsiąją VU literatūros katedrai iškeltą bylą, apie kurią iš savo dėstytojų bakalaure girdėdavau tik užuominas; suvokti, kiek tuo laikmečiu žmogus turėjo priimti kompromisų, kaip turėjo išmokti vaikščioti peilio ašmenimis (įsivaizduokite sovietmečiu rašomą darbą apie Maironį...). 
   Knygą rekomenduoju filologams, žmonėms, turintiems ryšiu su Panevėžiu, smalsuoliams, kuriems visada įdomu ką pasakoja žymūs mūsų kultūros žmonės.

Vanda Zaborskaitė Autobiografijos bandymasVilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.