30 Jan 2014

DIY: Polka Dot Shorts



Though it's winter outside, it's always vise to think a little bit further and prepare for upcoming seasons, like summer. I was fascinated by these Zara shorts (see picture above), but there were two reasons, why they didn't end up in my shopping bag: 1) they were too short (I know that my legs are far from the girl's who is wearing those shorts in the picture) and 2) it's price. So I decided, that it's time for another DIY! Sure, the process took longer that I thought, but in the end - I think it was worth it! 
   You'll need:


I got these jeans in the thrift shop, so the price of this project is about 15 Lt (~ 4 euros). 


First step: measure the lenght (I wanted a little bit longer than those scraps of fabric which I see in shops, because I want to be able ride my bike without people staring at my butt...)


... and then cut away all the unnecessary fabric.


Step two: pick the size of your polka dots. I made this stencil from plastic because my idea was make these dots by using a an old paintbrush which was dipped in bleach. Of course, this idea was doomed to fail,because the bleach spread out and the dots got a little bit bigger than I was planning, but, still, it wasn't a complete fiasco. 


Step three: start making dots! Each dot has to be moistened with bleach time after time (you have to repeat this dotting process for 3-4 times) in order to make it as white, as  possible. It's not the most enjoyable part of this DIY, besides, you have to be careful not to inhale too much of the bleach vapour - so better keep your windows open or turn on the ventilation system if you have one (if you doing this in winter. In summer I strongly recommend you to do this outside) - things tend to get pretty "fragrant" here...


Step four: leave your shorts in water mixed with bleach for ten minutes to bleach out the real color and bring out the whiteness of the dots. I had to soak my shorts twice, because it's color was so hard to bleach out.


Let it dry and... Taaaa - daaa! You have your very own awesome DIY polka dot shorts! I used pumice stone to rip up these shorts in few places, just to give them that "old" look. So that's all! Be creative! 


Stay warm!
Kisses and hugs!
~YP~






26 Jan 2014

Septyni klausimai... Miglei Anušauskaitei

Paskaitų metu dažnas studentas savyje atranda tūnantį dailininką arba bent jau neprastą doodle'intoją. Žinoma, vieni sustoja ties pripaišytomis paraštėmis, o kiti gali pasielgti taip, kaip pasielgė Miglė Anušauskaitė, visiškai neseniai išleidusi ziną tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir jos komiksų tinklaraštis - I have no Teeth. Manau, kad pavardė jums tikrai girdėta, ypač, jei skaitote Šiaurės Atėnus, ar 2013-aisiais Literatūroje ir mene sekėte komiksų seriją pavadinimu 10 litų, kur kartu su bičiule Gerda Jord Miglė priminė garsiųjų lakūnų Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą. Tad pasinaudodama grupiokės privilegijomis (che, che) nusprendžiau pakalbinti Miglę ir paklausti kas, kur ir kaip, t.y. ką reiškia į pasaulį komiksus paleisti ne skaitmeniniu, o popieriniu pavidalu.


Išleisti ziną - nauja ir įdomi patirtis. Ko tikėjaisi (ir nesitikėjai), kai pradėjai jį rengti?
Pradėti rengiti ziną buvo labai smagu: galėjau ištraukti visokius senus komiksus, atrinkinėti geriausius, sudėti juos eilės tvarka... Buvo tokia kelionė į praeitį. Tada kalbėjausi su maketuotoja, derinome išdėliojimą, pamačiau atspausdintus savo komiksus, tai irgi labai džiugino. Tačiau žinai, kaip būna - kuo ilgiau tęsiasi procesas, tuo mažiau entuziazmo jis kelia. Taigi dabar turiu keliasdešimt zino kopijų namie ir suprantu, kad čia turės būti vienas iš tų darbų, kuriuos ir po sukūrimo reikia kažkaip lydėti, reklamuoti, siūlyti, kalbėti apie juos... Šitai man kiek neįprasta ir šiek tiek gąsdina.

Ar kada bandei mintyse (o gal ir verbaliai) sudėlioti savo komiksų skaitytojo portretą?
Manau, kad tai yra labai intelektualūs, apsiskaitę, gražūs, įdomūs ir kūrybingi žmonės. Jei skaitote mano komiksus, šis apibūdinimas automatiškai jums tinka.

IMG_5737
"Holiday Reading"
Ar tai, ką matau tave piešiant per paskaitas, yra juodraštiniai komiksų variantai, ar grįžusi namo viską keli tiesiai į tinklaraštį?
Paprastai per paskaitas paišau šiaip "doodlus", pamėginu iliustruoti kokią kilusią mintį, atkartoti kurio nors kursioko sėdėjimo pozą arba veido išraišką. O tuos komiksus, kuriuos dedu į blogą ar kitur, dažniausiai piešiu namie. Tiesa, spaudžiant deadlainams pasitaiko ir per paskaitas papaišyti.

Išduok paslaptį - ar galvoje jau sukasi antrojo zino konceptas?
Prieš leisdama šį ziną, ieškojau informacijos apie zinų leidybą ir dauguma patarimų buvo maždaug tokie: "jei nori uždirbti pinigų, neleisk, jei nori prarasti pinigų, pirmyn", "o kodėl nori spausdintis? gal geriau publikuok internete ir gauk pinigų iš reklamos" ir t.t. Taigi šis zinas yra šioks toks bandymas patikrinti, ar žmonėms patinka spausdintas komiksas, ar verta mėginti spausdintis toliau. Kol kas apie antrąjį ziną negalvoju, nes su susidomėjimu  seku šio kelionę.

Ar turi savo mėgstamą piešimo įrankių/popieriaus firmą? 
Žinai, vieni sako, kad profesionalai vertina kokybę, o kiti sako, kad blogam šokėjui ir kiaušai trukdo. Tai štai, kai šauna gera mintis ir labai noriu ją nupaišyti, griebiu bet ką. O kai idėjos išgimdymas trunka ilgiau arba kai reikia kokybiškesnio darbo, tada ir popierius ima atrodyti per prastas, ir tušas kažkoks per šviesus... Mėgstamiausios firmos dar neturiu (gerai, kad užuot atsakiusi vienu žodžiu, įtraukiau lietuviškų patarlių ir pan:D )!

IMG_5342
"Comics' Workshops"

Ar tinklaraščio "I have no teeth" pavadinimą inspiravo koks nors nuotykis?
Iš dalies! Gal kada nupiešiu komiksą apie tai.

Niekaip negali užbaigti komikso - "Nieko tokio, ateis kada ir jo laikas" ar "FFFFFFFUUUUUUU-"?
Hm, dažniau būna, kad komiksas lieka nepabaigtas, nes prisėdusi jo pabaigti suprantu, kad idėja labai durna arba cheesy. Nors būna ir taip, kad noriu nupiešti kokį nuotykį (kaip tą su dantim, t.y.be dantų), bet jau tiek sykių visiems apie jį esu pasakojusi, kad visai nebesinori jo piešti. Atrodo, kad pati nuvalkiojau šitą mintį...

Ačiū už atsakymus!




22 Jan 2014

Laukimas ir barbarai


Pirmoji mano skaityta J. M. Coetzee knyga buvo "Age of Iron", pasakojusi garbaus amžiaus moters, kurios gyvybinės jėgos pamažu senka, istoriją. Barbarų belaukiant buvau pradėjusi skaityti taip pat originalo kalba, tačiau dėl laiko trūkumo (ir fakto, jog knyga buvo paskolinta) teko visą skaitymo procesą atidėti. O kai ėmiausi vėl - į rankas pateko baltų lankų išleistas vertimas (vertėja Violeta Tauragienė), tad rytai prasidėdavo su barbarais. Tiksliau, jų laukimu. 
   Istorijos centre - Imperijos pareigūnas, kuris daugybę metų dirbo miestelio teisėju. Viskas buvo ramu, kol į jo prižiūrimą provinciją neatvyko pulkininkas Džolas iš Trečiojo skyriaus - Imperija sunerimusi, nes barbarai bruzda.
  Ar tie barbarai, kurių bijomasi ir kartu laukiama iš tiesų egzistuoja - niekas nežino. Bet faktas yra tas, jog Imperijai reikia priešų, ir jais paverčiami visi - pradžioje gretimas žvejų kaimelis, o galiausiai ir pats knygos herojus, supratęs tikrąjį situacijos absurdą. Barbarais tampa nematomais baubais:
Barbarai siautėja naktimis. Iki sutemus reikia suspėti suvaryti visas ožkas iki paskutinės, nuleisti vartų grotas ir visuose stebėjimo punktuose išstatyti sargybinius, kad skelbtų valandas. Sklinda kalbos, kad kiaurą naktį barbarai slampinėja aplinkui, tykodami ką nužudyti ir apiplėšti. (p. 163)
   Viskas - tik gandai, jokio įrodymo, jog taip iš tiesų yra. Užtvindyti laukai, išprievartauta maža mergaitė gali būti ir pačios Imperijos stropiųjų sargų darbas, ką tekstas neįkyriai ir suponuoja. 
   Tiesa, Imperijos priešus pamato tik istorijos herojus - teisėjas, kai su dar keliais vyrais išjoja į žygį, kurio tikslas - grąžinti sargybinių suluošintą merginą (ir paties meilužę) namo. Sutikti barbarai anaiptol neatrodo laukiniai, priešingai - tai rūsčių sąlygų užgrūdinti, bet sumanūs ir atkaklūs žmonės:
„Aš pirmąsyk matau šiauriečius jų pačių žemėje ir kalbu su jais kaip lygus su lygiais <...>. Ir štai kokia didi proga ir kokia gėda būti čia šiandieną! Kada nors mano įpėdiniai rinks kolekcijoms šitų žmonių materialinės kultūros pavyzdžius: iečių antgalius, raižytas peilių rankenas, medinius dubenis <...>.“ (p. 98)
   Galiausiai surengiama didžiulė kampanija prieš barbarus, kuri pasibaigia Imperijai, mano manymu, gana netikėtai - ji sulaukia atsako. Kautynių niekas nemato, bet žmonės (t.y. barbarai) imasi gintis ir vienas iš  to ženklų - į miestą ant žirgo sugrąžintas negyvas kareivis (p. 186). 
   Asmeninė teisėjo tragedija - tai vieno sąmoningo žmogaus ir Imperijos akistata. Kaip ir būdinga tragedijai, kulminacijoje turi įvykti kažkas sukrečiančio - panašiai nutinka ir čia, kai siaubingai pažeminančioje scenoje nužudomas teisėjo autoritetas ir prestižas. Jis, kaip žmogus, lieka gyventi, tačiau iš jo nuolat šaipomasi, jo šalinamasi, nes Imperijos mieste vertinamos pareigos, o ne jas einantis individas. Žinoma, istorijos pabaigoje, teisėjas sociumo akyse reabilituojamas, ir ima atgauti žmonių pasitikėjimą (,,Suvokiu, kad jai aš buvau išnykęs, paskui vėl atsiradau, o tame tarpe manęs tiesiog nebuvo pasaulyje“, p. 171).

   Nors šis Coetzee tekstas lyginamas su F. Kafkos kūryba, tačiau man kilo asociacijos su S. Beckettu ir jo Belaukiant Godo - vien dėl to kankinančio laukimo jausmo, neužtikrinto lūkesčių išsipildymo ir žmonių elgesio, kuris kyla to akivaizdoje. 

J.M. Coetzee Barbarų belaukiant, baltos lankos, 2013, 207 p.




17 Jan 2014

Įžanga į HP epopėją


Na, ne laiškas iš Hogvartso, bet vis tiek - laimės pilnos kelnės! :)

16 Jan 2014

Things That Brighten My Day

Cosmetics, huh? Well, it was never my thing, actually, and I have mentioned that before in my older posts. BUT! (there's always this one "but"!) I do care about my skin and so I thought, why not so share my experiences with some of these products?


1) My No.1 now clearly is this wonderful body butter "Maroccan Rose" from "The Body Shop". Recreating the scent of roses, in my opinion, is a very tricky thing - in most of cases, when I was trying some roses-scented products, it was a complete disaster. But this one is an exception - it really smells like those flowers! I like it's texture - on skin it fells light and is absorbed pretty quickly. This body butter is for normal/dry skin, so if you want to pamper your's - I highly recommend to try this one!

2) All of these lip balms are my favorites (though it's hard to believe even for myself!). When it comes to my lips, I'm a pretty choosy person. So the first one "Saldaus apelsino ir mandarino kvapo" ("Sweet Scent of Orange and Tangerine") is organic, ecologic lip balm, which I like for it's scent (well, that's obvious) and for it's moisturizing properties. The second one is from "The Body Shop" and is called Honeymania. I like it's honey-ish scent and soft texture. The third one is from Lithuanian company called Uoga uoga. I like this brand and it's products, so this lip balm is no exception. I came across this balm last year and I'm pretty sure that I'm going to buy it for the rest of my life!

3) "Miss Manga" from "L'Oreal". I wanted to try this mascara so badly not only for my personal warm feelings towards Japanese manga, but from my curiosity also, I think. "Can it really make your eyelashes look like from manga?" - I was asking myself. Yeah, it really can. BUT you must be pretty careful, because too much of this mascara on your eyelashes makes it look like it's not from "L'Oreal", but from some cheap 99 cents shop. 

4) "Maybelline Colorama" and "L'Oreal" nail polishes are my favorites now. The first one is from "Brocades" collection, the third one - from "Vintage Leather". Both create an unexpected look, I do like the first one though, because even if "Vintage leather" creates an interesting matte effect, still, if it's not carefully done, it might look like you've got some dirt on your nails. The nail polish from "L'Oreal" looks pretty good, I like it's color, but one thing for sure - it's hard to remove it (because of all that glitter). 


And now, the second part of my never-ending romance with "Gucci" - Christmas present from my husband and mother-in-law. I was so fascinated by this "Glorious Mandarin" scent, that the only option was to get it. And now I'm pretty much complete (Oh, the joy of getting good and beloved stuff...). 


And this thing I got just yesterday - it's a brooch (but also a pendant) from "Lord of the Rings" movies. And since I'm a hardcore fan of Tolkien and Jackson, I thought - why not? So you can find it here, on eBay (my old good friend, supplying me with all that bijouterie...).  


13 Jan 2014

Filosofinis kiaušinis


„Bumbą Dumbą“ bibliotekoje radau nesunkiai. Paklausiau tądien dirbusios bibliotekininkės, ar vaikai skaito šią knygą. Ji papurtė galvą ir tarstelėjo, kad kartais autoriai tik mano rašą vaikams...
   Perskaičius šią knygą supratau, kad į galvą lenda dvejopos mintys: vieną vertus, į lietuvių vaikų literatūrą įvedamas filosofinis personažas – žmogelis Bumba Dumba, tačiau, kitą vertus, jis taip ir lieka tame savo Duobelyne, nes mažam skaitytojui, bent jau vienam pačiam, jį iš ten labai sunku ištraukti. Ir taip nuotykis savęs ir pasaulio (ir visos Visatos!) pažinimo link kitą sykį lieka neprasidėjęs.
   Tai – paveikslėlių knyga, nes tekstas sudaro praktiškai ¼ atversto lapo. Jis iliustruoja tai, apie ką yra kalbama pasakojamos istorijos nuotrupoje. 
   Bumba Dumba, nors ir vadinamas žmogeliu, iš tiesų savo išvaizda primena filosofinį kiaušinį, tik šiek tiek „antropomorfizuotą“ – galima įžiūrėti akis, nosį, ant galvos matomos ir 4 nedidelės ataugos, kurios atlieka gal ausų, gal dar kokio, tik Bumbai būdingo organo funkcijas. Šiek tiek žemiau esantis „pjedestalas“ – Bumbos kūnas, kuris atrodo šiek tiek atskirtas nuo galvos, kas rodo, jog dėmesio centre čia turi būti būtent ji.
   Piešiniuose žaidžiama perspektyvomis, pvz. 6-7 p. vaizdas matomas tarsi stovint už knygos herojaus nugaros, 8-13 p. Bumba vaizduojamas iš viršaus, 14 p. – en face, p. 34 – iš apačios, 36-37 p. matomas Bumbos galvos skerspjūvis, idant būtų parodytas jo sapnas. Svarbu ir tai, kad Bumba visur vaizduojamas, apie jį net piešinys kalba trečiuoju asmeniu – „jis“. Vaizduojama ne iš jo perspektyvos, bet perspektyva yra su juo. 
   Piešiniai man kažkuo imponuoja, tačiau nors jie ir atrodo švarūs, neperkrauti, vis dėlto, galima matyti kažkokį chaosą, kuris, kaip tas Visatos Didysis sprogimas, plečia Bumbos regimąjį ir suvokimo lauką. 
   Tekstas nėra lengvas ir vaikui, ir suaugusiajam. Autorius kelia (ne)būties klausimą („O jeigu manęs nebūtų?... – pagalvojo Bumba Dumba. – Visai visai. Juk ir Pievoje, ir Danguje, ir Okeane pasirodantys daiktai išnyksta, vos apie juos imi galvoti“, p. 24) į kurį, sunerimęs Bumba ir ieško atsakymo („Kodėl aš esu, nors kartais atrodo, lyg manęs čia nebūtų?..“ <...>, p. 28; „Viskas yra taip, kad galėtų to ir nebūti, – guodė jį Gerasis Draugas“, p. 28). Atsakymą jis randa: „Tiesiog viskas yra visada, net jei nieko ir neįvyksta!“ (p. 31). Užkabinama ir paralelinių visatų teorija („Tik dabar Bumba Dumba suprato, kad klimpsta į gilų Sapną. Ir net ne jis... Tai kažkoks kitas Bumba Dumba, gyvis žaliomis akimis, - atsidarė dėžutės dureles ir išnyko vėsiame Duobelyne. <...> atsidarė kitos dėžutės durelės. Dingo Pieva, kristalai, fontanas. Pradingo ir žaliaakis. Bumba Dumba stirksojo šalia senų akmenų. Vienoje jo rankoje siūravo Medžio šakelė, kita gniaužė Banginio išsviestą stiklą. Jame ropinėjo pirmykščiais laikais įklimpusi musė“ (p. 38). 
   Tad nepalikite mažojo skaitytojo vieno! O jei kol kas tokio dar neturite, galite pasidovanoti šią knygą sau. Kad ir kasdieninei kontempliacijai.

Tomas S. Butkus „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“, Vilnius: Vario burnos, 2012. Iliustravo autorius



10 Jan 2014

Some Changes

Well, since it's already 2014, it's time for some changes, and I'll start with this blog. First thing that got me into the contemplation was the question, should I change the language that I'm writing in? I thought about pros and cons and finally decided to switch from Lithuanian to English. The main reason was really simple - just to share my experiences with a larger audience (But my other blog (Fancy Reader) will  stay Lithuanian to it's core, I promise!). That's it. So, I'm giving a shot.
   So, what are my goals this year? Well, I would like to take more photos, because I got kinda lazy and tend to ''forget'' my camera at home (well, yeah, it's an additional weight, right?). My smartphone is just for snapshots, but I want more quality.
   More photos means more posts, so this is my intention too - try not to forget this blog (even when I got piles of books and hours of work to do) and update much more frequently. I am going to concentrate not only on trips, or posts about my life, but also try to do more DIY stuff and make few pics of my outfits.
   
That's pretty much all. Now I hope for a proper winter with snow and reasonable temperature, because this weather drives me crazy (and I also got /bought so many nice knitted sweaters, socks, even two pairs of new shoes and there is no chance to try them!). 

Stay warm!
~YP~