31 Jan 2013

Balta pirštinė knygoms

Pagaliau supratau, jog vienintelis būdas perskaityti seniai pasiskolintas bei lentynose per ilgai užsistovėjusias knygas - dalyvauti knygų iššūkyje 2013. Tad užsiregistravau ir... žiūrėsim kas bus toliau :)


29 Jan 2013

Prie puodelio kakavos


Staiga Ragulis suprunkštė iš nuostabos, o Bagulis pasitrynė akis. Giraitės viduryje kabojo mažas baltas debesėlis! Debesėlis labai panašus į tada pievos danguje matytą debesį.
   - Ar ir tu jį matai? – sušnabždėjo karžygiukas.
   - Taip, - nustebęs linktelėjo arkliukas. 
Kiekvienas karžygiukas anksčiau ar vėliau turi išjoti į svarbiausią gyvenimo žygį. Net tuomet, kai kelionės tikslas kaip niekad mįslingas. Net tuomet, kai dar daugiau painiavos įneša Skarabėjus, išpranašaudamas kelionę į spygliuotą, skambančią salą, iš kurios Bagulis parsiveš nebe tai, ką rado.
Ką reiškia ši pranašystė?
Ar karžygiukas pasiruošęs įveikti išbandymus?

Tas mielas, lyg riešuto kevalą užsimaukšlinęs vaikutis ant knygelės viršelio mano dėmesį patraukė jau seniai.  Mažasis karžygiukas Bagulis ir jo ištikimasis bičiulis arkliukas Ragulis man priminė Finą ir Jack'ą  iš populiaraus animacinio serialo Adventure Time. Bet tiek animacinis duetas, tiek šie du lietuvės autorės sukurti personažai yra šaunūs nuotykių ieškotojai :)
   Bagulio pasija vaikytis baltąjį debesėlį – kažkuo labai artima suaugusiųjų pasauliui: vejiesi tą savo svajonę, tikslą ir nežinai ar jis išsipildys ir, pirmiausia, ar apskritai jį pasieksi... Ir tada nutinka kaip skyriuje apie Šlamandijos girią: „Baisiausia buvo, kad nė vienas nežinojo, ar tikrai jiems reikėjo čia brautis“. 
   Pati istorija nėra nei labai sudėtinga, nei kažkuo ypatinga: mažas herojus, jo išbandymai, pastarųjų įveikimas ir grįžimas namo. Viskas pateikta taip, kad mažasis skaitytojas nenuobodžiaus klausydamasis istorijos, nes akys taip ir kryps į paveikslėlius.
   Marijos Smirnovaitės iliustracijos perteikia visą paveikslėlių knygelės pasaulį: tai džiugios, šviesios pievos, tai neįžengiamos, tamsios girios, susipynę į vieną tvirtovę kaktusai... Švariai nupiešti paveikslėliai šiek tiek plokšti, trūksta gylio, tačiau tai nėra labai didelis minusas. Ką pastebėjau, kad knygelėje nemažai ir sigutachiškų objektų: laumžirgių, puodelių su garuojančia arbata, kopėčių ir t.t. Bet tai man irgi pasirodė žavu ir šios smulkios detalės piešinėlyje įauga pakankamai organiškai.
   Knygutė bus gera dovana mažyliui broliui/sesei, o tėveliai gali drąsiai ją skaityti savo vaikams - juk kam nepatinka nuotykiai?

Ingrida Vizbaraitė, Karžygiuko istorija. Nieko rimto, 2012, Dailininkė: Marija Smirnovaitė




27 Jan 2013

Vyšnios ir mandarinai

Žiema, žiema, snaigės veidą bučiuoja... - dainoje tai gal ir skamba gražiai, romantiškai, valiūkiškai, bet realybė, deja, kiek kitokia. Šaltis, snaigės ir ledinis vėjas gali taip nubučiuoti veido odą, kad apsikabinusi radiatorių verksi ir lauksi pavasario... Tad šį sykį mano įrašas - apie kosmetiką. Ir ne bet kokią, o skirtą lūpoms.
   Atvirai prisipažinsiu - vazelinai, balzamai, blizgiai ir kt. preaparatai, skirti lūpų priežiūrai niekada nebuvo okupavę mano kosmetinės. Apskritai, lūpoms dėmesio iš viso skirdavau mažiausiai (ir dėl to problemų nekildavo). Tačiau kai vieną žiemą (prieš kokius 4 metus) lūpų oda ėmė šerpetoti taip, kad nebežinojau kur dėtis, supratau, kad ši veido dalis priežiūros nusipelno dar ir kokios. 
   Taigi prasidėjo vizitai į kosmetikos parduotuves, kur bandžiau išsirinkti tai, kas man (pa)tinka. 
   Pirmąja mano gelbėtoja tapo mama, kuri padovanojo lūpų balzamą iš Avon:


   Išties, šitą produktą prisimenu su šiokia tokia nostalgija: jis buvo riebus, malonaus, neįkyraus kvapo, lūpos buvo maitinamos ir drėkinamos pakankamai ilgą laiką, tad traukti jį iš rankinės ir teptis kas 30 minučių tikrai nereikėjo. Vienintelis jo minusas - tas riebumas buvo toks, kaip čia geriau apibūdinus, na, dirbtinai taukinis. Pasitepus atsirasdavo nemalonus riebaluotų lūpų pojūtis... Tačiau kai snaigės, skuodžiant Vilniaus senamiesčiu, kaip toj dainoj, bučiuodavo veidą, man tai jau rūpėjo mažiausiai - džiaugiausi, kad lūpos apsaugotos kad ir tokiu būdu.
   Antrasis mano balzamas buvo Agatha Ruiz de la Prada, Fruta de la Pasion:

   Šis balzamas anaiptol ne retenybė Lietuvoje - jo galima įsigyti visuose droguose, kosmadose ir t.t. Ir kaina padori - ~17 Lt. (bent aš tiek pamenu mokėjusi). Na, su šiuo balzamu tai tepiausi gana ilgai ir jau maniau, kad jis niekada nesibaigs :) 
   Pati balzamo konsistencija - gaivi, tepasi lengvai, nes pirštu palietus masę, ji gana greitai tirpsta. Kvapas taip pat neįkyrus, nors kai ilgai naudoji vieną balzamą, supranti, kad net ir pats neutraliausias kvapas gali imti erzinti... 
   Produktu buvau patenkinta, bet jis mane pamokė, jog reikia turėti dar bent vieną balzamą pakeitimui.
   Pernai vasarą, kai viešėjau Prancūzijoje, J. man padovanojo mano mylimos Hello Kitty lūpų blizgesį Pina Colada.


     Šešiametėms mergaitėms jis gal ir lūpų blizgesys, bet man tai panašiau į lūpų pieštuką, kuris, iš tiesų, man paliko gerą įspūdį: tepėsi lengvai, lūpos buvo pamaitintos ir drėgnos pakankamai  ilgą laiką, plius - UVA 15, o pina colada kvapas - labiau užuomina, nei intensyvus, tad man tai patiko. Vienintelis minusas - kaip ir daugelis produktų, skirtų lūpoms, jis buvo gana lipnus, tad šio produkto dažnai paragaudavo ir plaukai.
   O štai šie trys produktai sėdi mano kosmetinėje:


   Šį Blistex produktą man padovanojo Draugas, nes kaip tik buvo pasibaigęs mano Fruta de la Pasion, o vasara lūpoms irgi menka draugė... Tad toks lūpų kondicionierius šiuo metų laiku yra nepamainomas. Sudėtyje esančios medžiagos (alyvuogių ir vynuogių sėklų aliejus, vitaminas E, alijošius ir kolagenas) išties suminkština lūpas, be to, pasitepus šiuo gaminiu jos ima dilgčioti ir truputį šalti, kas vasarą itin gerai. Taip pat jis apsaugo ir nuo žalingų saulės spindulių, tad nauda akivaizdi. Tačiau ką daryti pavasarį ir rudenį, kai šiluma dar nelepina?



   Pasibaigus pirmajai turėtai šios firmos balzamo dėžutei supratau, kad susidraugavom. Tad antro balzamo įsigyjimas buvo natūralus dalykas. Ir ką gi: viskas tas pats, kaip ir pirmojo atveju, tik šis - vyšnių kvapo. Pavasarį - rudenį tai mano balzamas Nr. 1, bet žiemą... Deja, Agatha Ruiz de la Prada balzamai lūpų lietuvišką žiemą neapsaugos: kad ir storiausiu sluoksniu išteptos lūpos ima šalti, pats balzamas gana greitai susigeria ir lūpos lieka atviros šalčio smūgiui. 
   Ėmiau dairytis į The Body Shop pasiūlą, tačiau mano akį patraukė grupiokės balzamas su žaliąja arbata iš uoga uoga, tad sušukusi kažką iš serijos rinkis prekę lietuvišką, vakar iš PC Ozas namo parsivežiau mažą (10 ml) dėžutę su gana intriguojančiu imperatyvu:



   Kol kas esu labai patenkinta: malonus mandarinų kvapas juntamas tik pirmąsias kelias sekundes, po to nebeužuodžiu nieko ir tai man jau geras ženklas. Lūpos padengiamos plonu riebiu sluoksiniu, kuris, skirtingai nei minėtojo Avon produkto, nesukelia nemalonaus dirbtinio riebumo pojūčio. Pats balzamas ant lūpų išlieka gana ilgai, o užtepti taip pat lengva. Vienintelis minusas - lipnumas, bet dėl pamaitintos ir apsaugotos lūpų odos aš pasiryžusi pakentėti! 
   

19 Jan 2013

eBay, eBay! :)

Ko gero jau spėjote pastebėti, kad su ebay.com palaikau gana artimus santykius :) Tai štai, nuo smulkių daiktų (žiedelių ir auskarų) perėjau prie didesnių pirkinių - drabužių. 
   Per Kalėdas gauto džemperio su panda kokybe likau gana patenkinta (na taip, ne šimtaprocentinė medvilnė, bet už 12 dolerių aš to ir nesitikėjau), tad nusprendžiau susižvejoti dar kokį džemperiuką. Paieškos ilgai netruko - akys užkliuvo už šio:

    Nieko ilgai nelaukusi ir užsisakiau (na, tiksliau, užsakė Draugas, nes pati neturiu PayPal sąskaitos... :) ). Ir štai, lygiai po dviejų savaičių, atėjo siuntinys, o jame - šaunusis džemperiukas. 
   Patarimas renkantis drabužius eBay: jeigu džemperis nuotraukose atrodo gana didelis, tai tik dėl to, jog jis ant XS dydžio drabužius nešiojančios merginos - tad reikia bent daugmaž įvertinti, kaip jis atrodys ant tavęs. Kritiškai save nužiūrėjusi, nusprendžiau, kad jis bus bent jau iki klubų. Ir ką jūs manot - neklydau! Jis netgi truputį ilgesnis, nei tikėjausi, dėl to dar labiau apsidžiaugiau.
   Žinoma, pati medžiaga yra gryna sintetika, bet turiu pastebėti, su džemperiu nesušalau :) Įrodymai ir pavyzdys, kaip tai atrodo ant M dydžio drabužius nešiojančios merginos - čia :


(Plius, čia demonstruoju ir savo naująjį paltuką iš NewYorker - tikiuosi, kad jis atlaikys ilgiau nei a moment, kaip sakoma jų šūkyje...)



 Žaviausia (man) šio džemperio detalė - tai ausinių piešiniai ant kapišono. Kadangi pati jau seniai turiu tokias dideles Philips ausines, galėsiu daryti headphoneception :)


15 Jan 2013

Bado žaidynės vs. The Hunger Games

Ar įmanoma išgyventi laukinėje gamtoje, kai varžovai rengiasi tave nugalabyti?
Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties. Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė – tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės.
   Garsi rašytoja Suzanne Collins „Bado žaidynėse“ sulydo veiksmą ir mintį, meilę, neapykantą ir išdavystę. Knyga sulaukė nepaprasto populiarumo (ji išversta į 32 kalbas), apdovanota daugybe premijų, pagal ją sukurtas filmas.

Į populiarias knygas žiūri atsargiai ir gana skeptiškai - tai, kas patinka daugeliui dažniausiai turi mažai ką bendro su literatūrine kokybe. Ypač - jei ta knyga populiari paauglių tarpe (pvz. niekaip iš topų nesitraukianti Twilight'o saga, atvėrusi kelią ir kitoms romantinėms, tačiau BŪTINAI su vampyrais susietoms knygoms). Tad ir Amerikoje siautusi The Hunger Games psichozė atrodė mažų mažiausiai mados reikalas. 
   Ir štai Alma littera nusprendė, jog lietuviai taip pat neturi atsilikti nuo pasaulio tad 2010 išleido pirmąją trilogijos dalį Bado žaidynės. Knygą dovanų gavo... mano močiutė (nuo kaimynės. Gimtadienio proga :). Kai jau knyga namie, tai kodėl jos neperskaičius? - pamaniau. 
   Knygą prarijau per kelias valandas. Siužetas įtraukiantis, todėl norėjosi skaityti, skaityti ir dar skaityti. Tad ir skaičiau. Tačiau pagrindinė priežastis, neleidusi mėgautis tekstu - lietuviškas knygos vertimas... 
  Būtent vertimą ir laikyčiau pagrindiniu knygos minusu. Užmuša jau pirmasis sakinys: „Kai pabundu, kita lovos pusė yra šalta“ (9 p.). Akivaizdu, jog tai tiesioginis vertimas iš anglų kalbos (plg. originalo When I wake up, the other side of the bed is cold. - akivaizdžiau nei akivaizdu, ar ne?), nes lietuviškai toks sakinys gramatiškai įmanomas, bet ar jis taisyklingas? Juk labiau tiktų ne šalta, o atvėsusi (Ketnis įprastai miega su savo sesute Prima). Ir tokių vietų vertime ne viena, nes kai kuriuos sakinius mintyse sugebėjau išsiversti į anglų kalbą, kadangi tai suponavo ne tik tiesioginės žodžių reikšmės, bet ir angliškos sakinių konstrukcijos. 
   Keista buvo skaityti ir todėl, kad viskas pasakojama esamuoju laiku. Žinoma, viena vertus, matyti akivaizdi autorės intencija sumažinti distanciją tarp skaitytojo ir knygos herojės (aš-čia-dabar), tačiau tokie sakiniai kaip „Vos tik atsiduriu miške, iš drevės išsitraukiu lanką ir strėlinę“ (11 p.) mane kas kartą sutrikdydavo ir priversdavo svarstyti, vis dėlto - kas šis tekstas? Dienoraštis? Bet jau vien tai suteiktų laikinę distanciją. Atsiminimai? Bet jie būtų rašomi būtuoju laiku. Vlog'as? Blog'as? Tos iliuzijos, jog seki paskui Ketnę man nepavyko susikurti, nes paraleliai mane kamuodavo tokios mintys.
   Sakinių lakoniškumas taip pat šiek tiek trikdė: kažkodėl buvo keista skaityti merginos mintis, kurios yra tokios kapotos ir kažkuo... vyriškos. Žinoma, tai būtų galima paaiškinti ankstyva tėvo netektimi ir jo vaidmens perėmimu, bet manęs tai kažkodėl neįtikina, juolab, kad knyga tokiu subtiliu psichologizmu ir nekvepia.
   Galiausiai - patys personažai. Jie nėra labai gyvi - tai daugiau lakstančios, šokinėjančios ir besistengiančios išgyventi idėjos: Ketnė - pasiaukojimas, Pyta (lietuviškame varinate - Pitas. Deja, tokia vardo transkripcija man asmeniškai nėra priimtina) - besąlygiška ir ištikima meilė, Geilas - vyriškumas ir atsakomybė ir t.t. Jų portretai nėra išskirtiniai, nors jie ir pagrindiniai veikėjai. Tokie charakteriai išgyvena skaitytojų teismą tik dėl rašytojos mokėjimo kurti intrigą, nes būtent tai verčia šios knygos greitai nepaleisti iš rankų. 
   Lietuviškai pasirodė ir 2 bei 3 trilogijos dalys, bet mano akys krypsta į amazon.com, kur galima įsigyti šias knygas originalo kalba. Tokiu atveju nušaučiau du zuikius: toliau mankšinčiau savo anglų kalbos įgūdžius ir atsipūsčiau nuo beveik pažodinio lietuviško vertimo. 
   Tad jei nesate pametusios (kreipiuosi į merginas, nes abejoju, ar skaitančių tokią literatūrą vaikinų yra daug) galvų dėl vampyrų, griebkite šias knygas - jokio perdėm sentimentalaus seilėjimosi, meilės - tik užuominos, o kraujo ir įtampos - į valias (Jeigu tokia lektūra patiko mano močiutei, patiks ir jums :)).

   Suzanne Collins, Bado žaidynės, Vilnius: Alma littera, 2012, iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė.

14 Jan 2013

Senoji animacija




Šie auskariukai su Kūlverstuku pas mane atsidūrė labai netikėtai, bet įsimylėjau juos iškart! Čia juk toooks ekskursas į vaikystę!.. O toji auksarankė, kurios dėka pasaulį išvysta tokie gražūs daiktai - Domantė. Įtariu, kad šie auskarai - tik pradžia, nes ten tiek daug gražių dalykėlių... :)
9 Jan 2013

Darius Kuolys ir jo Res Lituana


Lietuvių tautinėje sąmonėje egzistuoja istorinis plyšys, kuris prasideda maždaug po Vytauto Didžiojo mirties ir tęsiasi iki paskutiniojo ATR padalijimo. Žinoma, su keliomis išimtimis (pvz. visuomenėje plačiai žinoma Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija). Apie šį laikotarpį visuomenėje nėra kalbama, jis nėra analizuojamas. Kodėl? Galbūt dėl LDK galios silpnėjimo ir augančios kaimyninės šalies Lenkijos įtakos prieskonio. Tačiau dr. Darius Kuolys imasi šio laikotarpio reabilitacijos.
   Viename interviu paklaustas apie senuosius tekstus, senųjų tekstų specialistas atsakė: ,,Pajutau, kad galiu perskaityti šiuos tekstus kitaip, nei jie buvo skaitomi iki tol. Ir bendravimas su išmintingais mirusiaisiais pradėjo teikti malonumą“[1].
   Knygos ,,Res Lituana“ pratarmėje autorius cituoja buvusio Prancūzijos prezidento žodžius ir ištrauką iš 2007 metais išleisto istorijos vadovėlio penktokams. Prancūzijos prezidento žodžiai savotiškai tampa šios knygos atskaitiniu polemikos tašku – ar lietuviai buvo laisvi, ar tiesiog tauta, kuri buvo nuolat engiama okupantų? D. Kuolys nuosekliai, remdamasis istoriniais šaltiniais atveria naujus, daugeliui nežinotus, lietuviškosios tapatybės klodus: lietuvis – tai ne nuolankiai galvą nulenkiantis žmogus. Iš parinktų pavyzdžių aišku, jog buvo kovojama dėl lygių teisių, privilegijų, lietuviai buvo atkaklūs, retsykiais – net ir įkyrūs kietakakčiai, nuolat akcentuojantys jog LDK yra jų valstybė, o jie – laisvi jos piliečiai. Tačiau kai kas skaitant šią knygą nedavė ramybės.
   Akivaizdu, jog šia knyga D. Kuolys realizuoja 35-tąjame knygos puslapyje išsakytą mintį: ,,Taip pat istorinis pasakojimas turįs galios ugdyti bendruomenės dorovę, taurinti papročius“. ,,Res Lituana“ – tai bandymas vėl aktualizuoti XV – XVIII a. istorinį naratyvą, pajungti jį visuomeniniam naudojimui. Didelės  dalies lietuvių požiūris į savosios šalies istoriją yra neadekvatus, po paskutiniosios okupacijos lietuvių tauta dar savotiškoje reabilitacinėje būsenoje, tad jokios gilesnės XV-XVIII a. refleksijos mes ir nerastume. Todėl tai yra puiki, atvira, istorinių dokumentų interpretacijos laukianti terpė. Tačiau atidesniam skaitytojui turėtų kilti klausimas – kodėl viskas piešiama tokiomis pastelinėmis spalvomis? Iš XV a. istorinių dokumentų, kurie cituojami knygoje, akivaizdu, jog LDK vyrauja oligarchija – bajorai vadinami viešpačiais, su jais turi būti skaitomasi kaip su aukščiausiąja krašto valdžia. Tačiau D. Kuolys viską pateikia gerokai švelniau: ,,Būtent jų [Viešpačių tarybos – A.S.] pastangomis amžiaus pabaigoje buvo teisiškai įtvirtinta aristokratinė Lietuvos Respublika: Viešpačių Tarybos, senato, ir didžiojo kunigaikščio kartu valdoma bendruomenė, kurios valdžia paremta įstatymu ir viešai deklaruotu bendrojo gėrio siekiu“ (129 p.). Atrodytų, tarsi autorius užsimerkia prieš tuos faktus, jog bajorija išties gavo vis daugiau ir daugiau privilegijų, laisvių (,,Sykiu bajorija reiškė viltį, jog dar Žygimantas Augustas teiksis amžiniems laikams nustatyti mūsų, laisvų žmonių, ir mūsų palikuonių bajoriškas laisves, kad nuolat augtų mūsų respublika ir [stiprėtų] visi mūsų palikuonys, per amžius mylėdami [valdovą], suteikusį tokias bajoriškas laisves, teises ir privilegijas“ 161 p. Kita citata – Radvilos Juodojo mintis: ,,Neprisidėjau niekuo prie to blogio, kuris Lietuvoje vyko dėl karo, dėl taikos nutraukimo, dėl unijos ir dėl savivalės, kurios mūsų bajorai karuose ir seimuose išmoko, ir taip patys su tuo visu iki karsto eis ir Respubliką su savimi palaidos“, 184 p.) atsistojo šalia LDK kunigaikščio ir senato; jam svarbiausia yra jog bajorų veikla (o jų veiklą valstybės labui būtų galima suvokti kaip didelį suinteresuotumą savo geru, nes pasak bajorijos, ,,LDK esanti ne tik viešpaties viešpatija, jo tėvonija, bet ir visų bajorų tėvynė <...>. Būtent jie [bajorai – A.S.] privalėsią nuspręsti, kam palikti viešpatystę ir savo palikuonispo paskutiniojo Jogailaičio mirties“ p. 160) leido LDK nebūti greit prarijamai Lenkijos karalystės. Taigi man pasirodė įdomūs autoriaus istorinės ir faktologinės selekcijos principai bei akcentų sudėliojimai. Žinoma, kuo daugiau požiūrio kampų į vieną objektą – tuo geriau, tačiau, tokiu atveju, Jūratė Litvinaitė, rašiusi istorijos vadovėlį penktokams, taip pat teisi, nes ji pateikia tuos faktus, kuriuos išryškina ir tų įvykių amžininkas – Radvila Juodasis. Ir tas naratyvas, kurį įveda imperatorienė Kotryna turėjo rimtą pagrindą. Tačiau, žinoma, kodėl jis įsitvirtino ir kodėl iki šiol tebefunkcionuoja – tai jau kitas klausimas.
   Tokia būtų mano didžiausia pastaba šiai knygai. Šiek tiek trikdo ir tai, kad knyga buvo išleista nepilna. Autorius kalba kai kurias temas tęsiantis kitose dalyse, tačiau tų tęsinių vis dar nesulaukiame. Taip pat tokiam veikalui neatleistinas faktas yra korektūros klaidų gausa.
   Knyga turi savotišką ideologinį atspalvį – t.y. , kaip jau minėjau anksčiau, vyksta savotiška istorinių įvykių, aktų, sutarčių reabilitacija, aiškios pretenzijos lietuviškajam mentalitetui ir tapatybei suleisti tvirtumo, orumo ir pasitikėjimo savimi injekciją. Tuo labiau, kad ir pats knygos pasirodymas siejasi su labai svarbia data – Lietuvos 1000-mečio minėjimu. Tad tokia knyga yra išties įvykis, ypač tokioje tautoje, kaip mūsų, kuri man iki šiol priminė namą be sienų – turime pamatą – tai Mindaugo, Gedimino, Vytauto Lietuvą ir stogą – tai pastarųjų poros šimtų metų įvykius, tačiau itin ilgai trūko jungties tarp šių dviejų istorijos atkarpų. Tikiuosi, kad Darius Kuolys išleis likusias dalis ir beveik keturi šimtai mūsų istorijos metų vėl grįš į apyvartą.


8 Jan 2013

I've Got a Bike!



 Vakar namo grįžau su savo sena svajone - dviračiu! Susipažinkite su Premija - mano naująja drauge, kurios nebūčiau įsigijusi, jei ne šis džiugus įvykis, suteikęs galimybę man šią gražuolę nusipirkti. Dviračio buvau labai pasiilgusi - mano beveik visa vaikystė ir paauglystė praleista su šia transporto priemone, kuri suteikia galimybę nevaržomai judėti ir (o tai, manau, svarbiausia) neteršia gamtos. Vis dar negaliu patikėti, kad ši didžiulė svajonė virto realybe :)




Puka iškart labai susidomėjo Premija: apuostė, pasitrynė ir bandė krimstelėti :)

   Ir dar vienas įrodymas, kad svajonės pildosi (tik reikia to labai labai norėti): sesės dovana, kurią vakar atsiėmiau iš Nieko rimto būstinės (o kol ją radau - tai istorija, verta atskiro įrašo... ) - puodelis, kuriame galėsiu pasidaryti arbatos... Universitete (čia genialus planas, kuris irgi atskiro įrašo reikalauja :) ). 



   O dabar vėl bandysiu susikaupti rašto darbui, nes prokrastinacija mano kieme žydi ryškiausiais žiedais... :)


5 Jan 2013

Happy B-Day to... Me!

Kai ateina gimtadienis dažniausiai suvokiu, kiek daug liko nenuveikta, nors nugyventa jau beveik ketvirtis amžiaus... Tačiau šį sykį tokias mano mintis nuvijo šalin daugybė sulauktų virtualių, o dar svarbiau - gyvų svekinimų, kuriuos išgirdau iš labai brangių žmonių :) 


















Mieloji Pau-Pau, atlėkusi kiek anksčiau ir žaidinanti mano katę :)


Mokyklos ir studijų laikų bičiulės vienoje vietoje - kas gali būti geriau? ;)
3 Jan 2013

Sentimentali metų pradžia


 Jaudinantis romanas apie lietuvių literatūros klasikę Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę). Siužetą grįsdama žinomų ano meto kultūros žmonių gyvenimo faktais, Šatrijos Raganos kūrinių ir laiškų fragmentais, autorė drąsiai improvizuoja, jautriai, impresionistiniais potėpiais piešia unikalios ir paslaptingos moters pasaulį, meilės ir kūrybos aistrą, vidinį susidvejinimą.

Prisipažinsiu: Šatrijos Ragana gal jau nuo penktos klasės atsidūrusi mano mėgstamiausių rašytojų sąraše. Jos Viktutę“ skaičiau gal jau daugiau nei dešimt kartų, o Irkos tragedija“ man iki šiol yra subtilaus psichologizmo etalonas.
   Nijolės Kliukaitės romaną netikėtai aptikau bibliotekoje, kur beviltiškai bandžiau rasti bent vieną į metų penketuką patekusią knygą suaugusiems. O grįžusi nieko nelaukiau ir kibau skaityti.
   Romanas leidžiasi skaitomas gana nesunkiai. Ploju autorei per petį už bandymą to meto kalbą pateikti kuo autentiškiau:

- Oi, brolyti, kaip yra blogai. Užventį parduos. Nėr jau jokios vilties išlaikyti dvarą. Parduos kokiems maskoliams, juk žinai, kaip yra. Lietuvis dvarininkas negali pirkti dvaro. Kad ir pinigų turėtų. Tik paveldą gali išlaikyti. O mes jį prarandam. Taip ir nyksta mūsų sodna <...>“
(41-42 p.)

   Pasirinktas būdas – romaną papildyti Marijos, Povilio Višinskio ir kitų laiškais, kūrinių ištraukomis – itin vykęs. Šie realūs fragmentai itin organiškai atrodo šiame fikciniame tekste.
   Kas bent jau man buvo įdomiausia šioje knygoje – tai Marija ir trys jos vyrai.
   Jaunų Marijos ir Povilo Višinskio meilė pražysta Užvenčio dvare. Du jauni idealistai pajunta vienas kitam trauką, o ji sustiprinama ir gana erotišku epizodu:

Ūmai kažkas subeldė į duris.
- Įeik, Zoska, - atsišaukė Marija, bet mintys skriejo taip toli <...>... – Visoj pasaulėj žmogeliai turėtų savo širdžių klausytis, atjautą plakančių, nesudiržusių savo širdžių...
   Būtų ir toliau pamokslavusi Marija, tik ūmai atsigręžė į duris – ogi ne Zoska tarpdury, gimnazistas. Stovi ištįsusiu veidu, nė krust, akys keistos kažkokios, plaukai mažne pasišiaušę.
   Vaje! Juk ji nuoga stovi. Tarytum Ieva rojuj. Pūkšteli kubilan ir plaukais apsikloja.
   O Povilas kaži ką suvapa. Be garso. Bet iš vietos nepakruta. Negali.
- Eik, - mosteli muiluota ranka Marija.
(18 p.)

Povilas suserga džiova, o išvykęs mokytis gyvena pusbadžiu. Tačiau mintys apie Mariją tampa jo kasdienine duona. Jam atrodo, kad Iš ten, iš Lietuvos, stebi jį Raganos akys. Ir saugo. Meile užkeikia“ (31 p.).
   Tačiau tuo pat metu Marijos širdyje užgimsta jos amžinoji, o visuomenės požiūriu – ir neįmanoma meilė kunigui Kazimierui Bukantui. Drauge grodami jie patiria ir išsiaiškina savo jausmus:

Fortepijono akordai pinasi su violončelės garsais. Pamažu juoda almanti upė, šįsyk išgraužusi kelią tiesiai per širdį, rimsta. <...> piktas vėjo šuoras ūmai atplėšia langą, ir natos sklendžia ant grindų <...>, abu lenkiasi prie pažirusių lapų, lūpos lūpas sutinka, ir ūžteli jos gyvenimo upė tiesiai jai virš galvos. Tarsi krioklys“.
(35 p.).
  
 Matyt, kad autorės buvo taip susikoncentruota ties šiuo epizodu, kur Marijos ir Kazimiero jausmai įgyja fizinę išraišką, kad buvo pamiršta, kokiu instrumentu kunigas vis dėlto groja, ir violončelė tampa smuiku, kurio melodija trūksta per vidurį garso“ (35 p.). Tačiau tai – didžiausias nesusipratimas, kurį pastebėjau šioje knygoje.
   Vienas iš stipresnių knygos epizodų – Marijos susitikimas su Povilu stotyje (110 p.). Čia matome desperatiškas moters pastangas rasti kontaktą su savo jaunystės praeitimi, su jaunystės meile, nors tuo pat metu ir nujausdama, kad judviejų santykiai niekada nebebus tokie patys. Povilas – įskaudintas, išduotas; Marija – iki galo nesupratusi savo kaltės: Vis kaltesnė jautėsi kažkodėl, o juk taip laukė šito susitikimo <...>“ (111 p.).
   Ciurichas tampa susitikimo su Pranu Augustaičiu vieta ir Marija išbandokitokią – kūnišką – buvimo su žmogumi galimybę. Pranas kuria bendrą jo ir Marijos ateitį:

Gerai, tegu rašo. Jis nieko prieš. Jis tarnaus šitai moteriai. Nuo šiol jis tarnaus: virs jai arbatą ir sriubą, ir bulves, mazgos kojas, apklostys ją prieš miegą, vakarais ji užmigs jo glėby, o vienąsyk (išauš toks rytas!) jis ir nubudęs ras ją šalia. Jis prisijaukins ją, ir ji nustos sapnuoti dar neparašytų apysakų veikėjus, vienąsyk ji pasakys jam ką nors švelnaus, nebūtinai myliu“, yra ir kitų žodžių <...>, ir vienąsyk jos palaidinė sušlaps nuo pieno, jie turės vaikų, ir ji juos maitins“
(168 p.)

Deja, Marija į visą tai žvelgia kiek kitaip (Tai tik mūsų kūnai, Pranuli, kūnai šnekėjo“, 173 p.), o kunigui per išpažintį prisipažįsta: Nė nemaniau, kad tai nuodėmė <...>. Maniau tik, turiu tatai išbandyti. Nežinau aš, vieni žmonės sako, jog tatai palaima, kiti, ak, kitų liežuviai mane jau baigia užplakti. Nesu nusidėjėlė... Nesu didelė nusidėjėlė, bent taip maniau iki šiandien. Vienintelis kartas tatai buvo“ (186 p.).
 N. Kliukaitė kuria išties dvilypį Marijos paveikslą: viena vertus – ji išauklėta dvarininko dukra, vadinamoji litvomanė, be proto daug rašanti, nuolat jaučianti skolą tėvynei, jos žmonėms. Kita vertus, tai moteris, bėganti nuo savęs, bėganti savo raganiško poveikio vyrams, bėganti nuo neišpildomos meilės, bėganti nuo dūzgiančio bičių spiečio savo krūtinėje...
Summa summarum:  romaną išties laikau vykusiu, išpildytu ir perdėm nebanaliu. Pasakotojo poziciją užleisdama tai Marijai, tai Povilui, tai Kazimierui, tai Pranui, autorė kuria įsimintinus veikėjų portretus ir suteikia progą į įvykį pažvelgti iš kelių perspektyvų. 

Nijolė Kliukaitė Šatrijos Ragana“/ romanas; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2007, 215 p.