30 Nov 2012

Nuo madrigalų iki The Beatles: Quorum koncertas



Pradėsiu nuo pradžių: prieš kelis mėnesius su Draugu sužinojome, jog lapkričio 29 d. šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuos Quorum ir pagalvojom, kad reikėtų nueiti - šio grupės veiklą stebime, klausomės jų įrašų ir dar niekad nebuvome gridėję jų gyvai. Na, bet kol sugalvojome, jog reikia bilietus nusipirkti, deja, pigiausių nebebuvo, o brangesni ir brangiausi būtų pernelyg smarkiai sužeidę piniginę... Taigi, nuliūdome ir skėstelėjome rankomis - ką jau čia bepadarysi.

28 Nov 2012

Cannes Lions: kokios reklamos riaumojo Forumcinemas


Apie Kanų liūtuose renkamas geriausias reklamas žinojau jau seniai, bet į renginį, skirta specialiai jų peržiūrai dar nė sykio nėjau. Priežastis - buvo sužinoma per vėlai, o bilietai į tokius seansus ištirpsta kaip sniegas pavasarį. BET šį sykį buvo kitaip ir Draugui pavyko pričiupti bilietus ne tik man, bet ir seniems šio reklamų, pavadinkim, festivalio vilkams - S. ir M. :) Taigi vakar jau gana vėlyvą vakarą kartu su keliais šimtais žmonių žiūrėjome į geriausius reklamos pasaulio produktus. 
   Žinoma, būta reklamų, kurios paliko didesnį įspūdį, būta ir tokių, kurios visus paliko taip ir nesupratusius, kas čia ką tik buvo. Bet po seanso žandus skaudėjo nesveikai, nes juk sunku daugiau nei 2 valandas vien juoktis ar bent jau šypsotis :)
   O čia - nuorodėlės į man labiausiai įsiminusias reklamas:

DirecTV  (peržiūrėkite visas 9 reklamas - penkios pirmosios playlist'e laimėjo auksą :) )



   
25 Nov 2012

Murkianti panorama

Vakar kaip ir nemaža dalis vilniečių, stumdžiausi Panoramos prekybos centre vykstančioje tarptautinėje kačių parodoje. Na, greičiau ne stumdžiausi, o buvau apstumdyta kelių tetulių, kurios itin aršiai veržėsi link narvelių su juose tūnančiais parodos eksponatais vien tam, kad savo mobiliuoju telefonu (kurio raiška, maksimum - 2 Mpix) padarytų nuotrauką - nelyginant kokį trofėjų ir net atidžiau neapžiūrėjusios katino (-ės) irdavosi link kito narvelio...
   Na, ką gi, išliejau savo nepasitenkinimą :) O dabar - tai, kas patiko: veislynų atstovai labai mielai bendravo, pasakojo apie savo augintinius, netgi leido juos pačiupinėti :) O pačios ilgauodegės žavėjo savo prižiūrėtais kailiukais, didelėm akim ir viskuo kitu, kas telpa žodyje katė
   Taigi, trumpas fotoreportažas iš kniaukiančios ir murkiančios Panoramos:












23 Nov 2012

Shusaku Endo ir jo Tyla


XVII a. Japonija. Negausios krikščionių bendruomenės persekiojimas pasiekė apogėjų. Į šią prieštaravimų draskomą šalį slapta atvyksta su portugalai kunigai. Jų užduotis - vėl suburti draugėn pasklidusius tikinčiuosius, o svarbiausia - sužinoti tiesą apie vieną dingusį misionierių, kuris, pasak gandų, išsižadėjo tikėjimo. Pagrindiniam šio romano veikėjui Sebastianui Rodrigesui teks atsakyti į kertinį klausimą: kaip gyventi, kai Dievas tyli?

Apie persekiojamų krikščionių padėtį Japonijoje mano žinios buvo gana menkos. Anot pratarmę Tylai parašiusio Sofijos universiteto (Tokijas) darbuotojo Williamo Johnson'o - romano pagrindinis veikėjas Rodrigesas turi savo prototipą - Giuseppę Chiarą, kuris 1643 m. atvyko į Japoniją su europiečių, kinų ir japonų grupe (10 p.).
   Deja, pasakysiu iškart - romanas paliko ne patį geriausią įspūdį, nors knygos viršelyje auksinėmis raidėmis įspausta, jog tai garsiausias XX a. japonų rašytojas (na, nebūtina taip visko išpūsti...), o Tyla laikoma literatūros šedevru... 
   Kas neleido mėgautis knyga:
1) Visą laiką skaitant neapleido jausmas, jog vertimas toli gražu ne tobulas. Dėl to kilo noras šį romaną perskaityti ir anglų kalba, iš kurios jis buvo išverstas. Redaktoriaus (jei tokio būta) neatidumą į dienos šviesą ištraukė tokios absurdiškos korektūros klaidos: Kunigas atsiklaupė ir ruošėsi suteikti. Ligonių patepimo sakramentą, bet, vos padarė kryžiaus ženklą, ligonio krūtinė pakilo (146 p.). 
2) S. Endo romano struktūra: Rodrigeso laiškai (27-106 p.), nuo 5 skyriaus apie pagrindinį personažą imama kalbėti 3-čiuoju asmeniu (107-224 p.), o 10-tas skyrius pavadintas Ištraukos iš olandų firmos raštininko Jonaseno dienoraščio. Yra ir priedas - Vieno krikščionių rezidencijos pareigūno dienoraštis. Tikra žanrų kakofonija. Deja, iš visos šios maišalynės labiausiai vykę (formos ir žanro požiūriu) buvo 5-9 skyriai, pasakojantys kunigo suėmimo istoriją. Tuomet ir atsiradę dialogai tampa legalūs. Tuo tarpu laiškams pritrūko autoriaus valios išlaikyti autentiką: pradėjęs laišką Pax Christi (27 p.) autorius, atrodo, pasiduoda pagundai įterpinėti dialogus ir aprašinėti kitų veikėjų būsenas (Vyrukas tučtuojau užsisklendė tarsi moliuskas, 31 p.). Pirmi laiškai kontrastuoja su vėlesniais, žodžiu, apie bendrą stilistiką nėra net ko kalbėti.
   Panašiai yra ir su dienoraščiais: olandų raštininkas fiksuoja įplaukusius laivus ir jų krovinius (atrodo, jog tam tiktų ne dienoraščio, bet kokio uosto registracijos žurnalo pavadinimas, tačiau to turbūt neleidžia daryti kartkartėmis įsiterpiantys įrašai apie įvykius mieste: Liepos 9-oji. Vieno gyventojo namuose buvo rastas Mergelės Marijos paveikslas, 225 p.). Tačiau kai pradedami aprašinėti sausio 4-osios įvykiai (Rodrigeso ir Čikugo teisėjo Inujės susitikimas) atrodo, jog olandas atiduoda balsą visažiniam pasakotojui, o šis išsamiai sukonspektuoja tikėjimo išsižadėjusio kunigo ir kankintojo dialogus. Nebeaišku kodėl visa tai atsiduria olando dienoraštyje, jeigu jis pats (bent jau taip supratau), pokalbyje nedalyvauja. 
   Tikroviškiau atrodo priede įdėtas pareigūno dienoraštis, pasakojantis apie Rodrigeso mirtį. Bet jis taip pat panašesnis ne į dienoraštį, o į ataskaitų knygą.
   3) Pagrindinis veikėjas, išgyvenantis Dievo tylą bando vėl rasti kontaktą su juo, bet jam ne itin sekasi. Kičidžiras - romane atlikęs Judo vaidmenį Japonas yra tarsi kunigo atspindys - galbūt todėl dvasininkas jo ir nekenčia, nes jo silpnume mato savo silpnumą: kai jo bičiulis kunigas nuskęsta dėl kitų tikėjimo kankinių, Rodrigesas mąsto: Aš išsižadėčiau. Aš išsižadėčiau tikėjimo (172 p.).
   Kunigas nuolat ieško paralelių tarp Kristaus ir savęs, tačiau dar toli gražu nepatyręs tokių kankinimų, nuo kurių Jėzus miršta ant kryžiaus, Rodrigesas ima šaukti: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai (177 p.). Taigi norėdamas susitapatinti su savo didvyriu kunigas iš tiesų susitapatina su išdaviku Kičidžiru ir savo silpnumą bando pateisinti neva kitokia meile Dievui: <...> aš žinau, kad mano Viešpats yra kitoks nei bažnyčiose skelbiamas Dievas (222 p.). 
4) Pati romano problema buvo ne kartą tekste išsakyta pasitelkiant augalėlio metaforą: Ši šalis yra tarsi liūnas. Laikui bėgant pats tuo įsitikinsi. <...> Šiame liūne pasodinus sodinuką, pradeda pūti šaknys, lapai pagelsta ir nudžiūsta (188 p.). Taigi kūrinyje, kaip rašoma ir pratarmėje, dėmesys kreipiamas į rytų ir vakarų mentalitetų sandūrą ir atsiradusias įtampas, kurios tampa Japonijos užsidarymo nuo likusio pasaulio ir krikščionių masinio naikinimo priežastimi. Knygoje nuolat akcentuojama, jog žmonės kenčia ne dėl to, jog yra katalikai, o dėl to, jog šalyje yra kunigų, kurie puoselėja idėją šią religiją sėkmingai įskiepyti.
   Apibendrinant telieka pasakyti, jog šios opios temos (katalikų persekiojimo) romanas iš tiesų taip ir neatskleidžia. O Obuolio susidomėjimas šia knyga gana aiškus: knugos aplanke parašyta, jog Įdomiausia, kad netrukus ekranizuoti Tylą ketina kitas ne mažiau garsus kino meistras - Martinas Scorsese...


Shushaku Endo Tyla, Obuolys, 2008 m. Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė

17 Nov 2012

Nauji gyventojai

Į mano knygų lentyną nutūpė net 4 knygos :) Dvi iš jų naujut naujutėlės, dvi jau matę gyvenimo. Trumpai apie jas:


Nors nesu didelė Icchoko Mero kūrybos fanė, tačiau jo Sara stovi ir mano knygų lentynoje. Pokalbių su juo knyga, manau, padės šį autorių kiek geriau pažinti. O ir įsigijau ją už tiesiog juokingą kainą - Vagos knygyne ji tekainavo 2,99 Lt...


Šios dvi knygos atkeliavo pas mane iš Blusturgio. Vladimiro Majakovskio kūryba kol kas man yra Terra incognita, tad ši knyga taps susipažinimo su šio autoriaus kūrniais priežastimi. Tuo tarpu Stendaliui jaučiu sentimentus dar nuo antrojo kurso ir Vakarų Europos literatūros.


O kaipgi Maironio metai be Pavasario balsų? Šią knygą gavau dovanų. Kol kas (bent jau kol kas) Maironis man nesileidžia atrakinamas, gana sunku jį skaityti ir bandyti įžiūrėti tai, ko, atrodo, ten net nėra. Todėl net ir po studijų, kur Maironį analizavome (ar bandėme analizuoti) kitais aspektais, deja, jis man lieka patriotizmo dainiumi. Ir GALBŪT kada nors jo kūryba man atsiskleis kitais aspektais. Bet pavarčius knygą, nemanau, kad tas kada nors bus labai greitai...
   

16 Nov 2012

김치 !!!

Prisipažinsiu: esu nemaža korėjietiškų serialų gerbėja. Nors jie ir labai panašūs, bet kažkodėl man smagu juos žiūrėti ir tiek :) O kai pasižiūri vieną seriją, yra be galo sunku sustoti...
   Ir kas iš to serialų žiūrėjimo? Ogi jie tampa mano švyturiais, kai pasimetu savo stiliuje (nutinka taip dažnai, deja), tačiau tai dar ne viskas. Būtent iš serialų sužinojau, kas būdinga korėjiečių virtuvei. Ir štai, trečiadienį, turėjau progą paskanauti tradicinių korėjietiškų patiekalų restorane Sura (įsikūręs Oze) ir patenkinti savo smalsumą :)
   Pirmiausia - tradicinis patiekalas kimchi iš fermentuotų daržovių. Sesuo, kuri valgiusi šį dalyką anksčiau iškart įspėjo, jog jis gana aštrus. Na, ji buvo teisi. Šio patiekalo sugebėjau suvalgyti pusę, nes baigėsi ryžiai, o deginti savo gomurio pipirais jau nebenorėjau (taip, visa ta raudona masė yra aštrieji pipirai. Kai S., studijavusi Korėjoje man pasakojo, jog žmonės ten valgo aštriai, negalvojau, kad TAIP aštriai...).




Antrasis patiekalas buvo ramen sriuba, kurią turi ir japonai. Iš tiesų, kol karšta, ramen dar aštresnė už kimchi, bet aš ją valgiau po kimchi, jau kiek atvėsusią, be to - išdegintais skonio receptoriais, tad man ji pasirodė tikra atgaiva, po to pipirinio pragaro :)


O pats restoranas paliko gerą įspūdį - aptarnavimas greitas, padavėjos paslaugios, o fone skambėjo k-pop :)  Tačiau kitą sykį kimchi tikriausiai paliksiu ramybėje...




13 Nov 2012

A Dance with Dragons


Net nežinau, ar dar yra negirdėjusių apie George'o R.R. Martino Song of Ice and Fire epą. Jei kartais nežinote apie ką kalbu, čia nuorodos į mano anksčiau aprašytas serijos dalis: A Game of Thrones ; A Clash of Kings ; A Storm of Swords ir A Feast for Crows . 
   Kas naujo penktojoje dalyje, pavadinimu A Dance with Dragons
   Autorius įgyvendina tai, ką žada penktosios knygos pradžioje: ketvirtoji ir penktoji dalys yra paralelios viena  kitai ir, maždaug apie knygos vidurį, vėl susijungia į vientisą pasakojimą, pateikiamą iš (kaip ir prieš tai) skirtingų veikėjų perspektyvų.
   Pati knyga yra ne tik didelė, bet ir sunki (tikra fantasy Biblija), tad apie jos išsinešimą už namų ribų galėjau tik pasvajoti (plg. su kitos leidyklos išleistomis kišeninio formato knygomis). 
   Vėlgi, labai sunku kalbėti apie knygą ir per daug neišplepėti. Galiu pasakyti tik tiek, kad man įdomiausia buvo sekti Daenerys ir Jon'o Snow linijas - mano nuomone šie personažai ir jų linijos buvo geriausiai išplėtoti ir autoriaus kiekvieno skyrelio pabaigoje sukurta intriga kone vertė praleisti kitų veikėjų pasakojimus, kad kuo greičiau būtų galima sužinoti, kaip baigėsi Drakonų motinai, ar Sienos pavainikiui.
   Žinoma, su nauja knygos dalimi atsiranda ir naujų veikėjų. A Dance with Dragons atveju - jie gana įvairūs - vieni yra svarbūs ir tampa įvairių būsenų transformacijų kaltininkais (Quentyn Martell ir paslaptingasis princas, apie kurį tikrai daugiau nieko nesakysiu), kiti šmėkšteli kaip pagalbininkai, bet ypatingo vaidmens taip ir neatlieka.
   Taigi ši knyga turi tokią pat ydą kaip ir kitos Martino knygos - ji perskaitoma be galo greitai, nes įtraukia skaitytoją, o ir šis nebenori jos paleisti. Galiu pasakyti, jog šioje knygoje netgi buvo vietų, kurios privertė garsiai nusijuokti (!), o ne vien tik burnoti, jog autorius be gailesčio nukirpo šaunaus herojaus gyvenimo siūlą.
   Žiema ateina, bet pernelyg nesiskubina. Kas dėsis, kai ji užklos visą Martino sukurtą pasaulį, manau, sužinosime šeštojoje dalyje daug ką pasakančiu pavadinimu The Winds of Winter
   
   
12 Nov 2012

Ežerą ir kitus jį lydinčius pasitinkant

Beveik prieš mėnesį (10-15) pėdinau į Lietuvos rašytojų sąjungą, nes čia vyko poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko antrojo romano (nors pats autorius teigė parašęs jų tris) Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys pristatymas. Na, Kajoko mano rašytojų favoritų tarpe nėra, bet dėl vienos bičiulės ir studijų laikų draugės simpatijų šiam kūrėjui nusprendžiau palaikyti jai kompaniją. 
   Šiaip iš knygų pristatymų susidaryti bent menkiausią įspūdį apie jų turinį beveik neįmanoma: visos jos ten tampa -iausiomis, tad objektyvumo nei su žiburiu nerasi. Tačiau šį sykį skelbime įrašyta habil. dr. Jūratės Sprindytės pavardė mane suintrigavo, nes supratau, kad vakaras nebus įprastas. Ir, pasirodo... neklydau.


Išties, norisi padėkoti kritikei, kuri šiam vakarui, galima sakyti, davė toną ir jis nevirto rašytojo apologetika. 
   Akivaizdu, jog J. Sprindytė skaitė jau parašytos recenzijos tekstą, todėl ir jos pasisakymas buvo subalansuotas - išskirtos ne tik stipriosios naujojo romano pusės, bet ne mažiau dėmesio skirta ir jo achilo kulnų paieškai. Dėl daugelio minčių kritikei pritariamai linksėjau ir džiaugiausi, kad turiu ką pasižymėti į savo užrašų knygelę. Ateičiai.


   Rašytojo Andriaus Jakučiūno pasisakymas didelio įspūdžio, tiesą sakant, nepaliko. Tačiau po jo pasisakęs poetas, kritikas Arnas Ališauskas renginio dalyvius privertė ne kartą jei ne nusijuokti, tai bent nusišypsoti.


Galiausiai kalbėjo ir pats vakaro kaltininkas - Donaldas Kajokas. Deja, iš visos autoriaus kalbos pamenu tik vieną dalyką - kaip ir pažadą, jog Ežeras gali susilaukti tęsinio. 


Pabaigai - keli kadrai iš renginio, susilaukusio net nacionalinės televizijos (LRT) dėmesio:




Dešinėje - poeto Rimvydo Stankevičiaus nugara









11 Nov 2012

Apie ką visa tai?

 Šis tinklaraštis skirtas tam, kas mane labiausiai domina - literatūrai ir su ja susijusiems renginiams. Jo tikslas - supažindinti Jus, mieli internautai (-ės) su tiek lietuvių, tiek užsienio šalių knygomis, naujausiais kūriniais bei šiuolaikinės literatūros TOP'ais.
    <--- Kairėje jūs visada matysite, ką šiuo metu skaitau :)
   Kaip viskas bus daroma: kas savaitę į šį tinklaraštį bus įkeliama mažiausiai viena mano parašyta knygos recenzija. Kartą per savaitę čia aptarsiu ir didžiuosiuose Lietuvos knygynuose skelbiamus knygų TOP'us. Žinoma, stengsiuosi Jus informuoti ir kas dedasi kultūriniame gyvenime bei parengsiu fotoreportažų iš knygų pristatymų, įvairių konferencijų, kurios vienaip ar kitaip susiję su knygomis.
   Tai tiek pažadų, o kadangi čia ne politika, tikrai juos išpildysiu :)

Tad įžanga tokia, o veiksmas prasidės jau nuo rytojaus! 


7 Nov 2012

Knitted Paradise

Žiema trumpai pasivaideno ir dingo, tačiau privertė iš spintos gilumos išsitraukti atostogavusius megztinius ir megztas sukneles. Megztiniai (bent jau man) - tikras džiaugsmas. Ypač, kai jie gali būti ne tik vienspalviai, įvairių siūlų, bet ir šmaikštūs, linksmi ir priverčiantys kitus nusišypsoti :) Savotiška šio įrašo mūza tapo mano grupiokė A., kuri į paskaitas atėjo su toookiu fantastišku megztiniu, kad negalėjau susilaikyti jo nenufotografavusi:


Čia viskas tiesiog fantastiška - tiek spalvos, tiek faktūra, tiek žavios pandos! Tokio megztinio savininkas iš karto gauna plius 10 karmos taškų :)
   O interneto platybėse radau dar kelis modeliukus, kuriuos, turėdama progą, mielai įsigyčiau:

Triušiai ir morkos - kas gali būti dar mielesnio? Apsirengus tokį megztinį jokia pūga nebūtų baisi :) Arba kad ir šis, keliomis braškėmis papuošatas megztukas - ne tik jaukus, bet ir kiek netikėtas.
   Nenorinčioms morkų, zuikių, ar kitų panašių objektų, galima pabandyti kad ir tokius variantus:

 Kaspinėliai ar širdelės - ir ruduo/žiema įgauna tokio nenusakomo jaukumo ir atsikrato vienspalvės monotonijos.
   O idėjų stiliui semiuosi iš Korėjos jaunimo :)
   Tad tikiuosi, kad ir jūsų spintoje atsiras bent vienas netikėtas ir nuotaiką praskaidrinantis megztinis - juk lietuviškas ruduo gana niūrus, o ir žiemos nėra trumpos... ;)

4 Nov 2012

Besibučiuojančių studentų mieste

Lygiai prieš savaitę maklinėjau Tartu gatvėmis ir su bendrakeleiviais ieškojau kur praleisti tas likusias valandas iki autobuso namo. Aplankyta nemažai, spėta paragauti ir vietinio alaus :) Taigi - Tartu mano akimis: