23 Feb 2014

Vilniaus knygų mugė 2014: tekstai ir kontekstai



Vasario 20-23 dienomis Litexpo parodų rūmų sienos jau 15-tąjį kartą bandė sutalpinti srūvančias žmonių minias. Taip, ir vėl vyko visų bibliofilų atlaidai - Vilniaus knygų mugė. Kartu su Egle (ta, kuri nuotraukoje varto naujausią Linos Žutautės knygą apie Ferdinandą ir Pū) plūkėmės ieškodamos ne tik reikiamų/norimų knygų, bet ir bandydamos irtis minioje link renginių salių, kuriose vyko diskusijos ir susitikimai su rašytojais.
   

Svarbiausias įvykis knygų mugėje (bent jau man) - tai LLTI sudaryto kūrybiškiausio knygų 12-tuko aptarimas ir premijos laureato paskalbimas (visas dvyliktukas čia). Šiemet knygas pristatė ir jas apkalbėjo literatūrologai ir kritikai: Loreta Jakonytė, Algis Kalėda, Jūratė Sprindytė ir Mindaugas Kvietkauskas. 
   Anot renginį vedusio A. Kalėdos, šiemet skaitytos knygos leido kalbėti apie literatūros laukus ir palaukes

J. Sprindytė trumpai aptarė ryškiausias šiuolaikinės lietuvių literatūros tendencijas: poezijoje grįžtama prie kanoninės formos ir fiksuojamas verlibro išsisėmimas; daugėja humoro ir ironijos (turimos omenyje ne tik J. Erlicko, bet ir P. Pūkytės, U. Radzevičiūtės, S. Parulskio dantinga ironija persunktos knygos); vyksta esminis Būties ir nieko dialogas (A. Nykos-Niliūno žodžiais tariant); stiprėja emigracinė literatūra, kurioje reflektuojamas nomadiškas gyvenimas arba akcentuojamas tarpkultūriškumas (kaip antai U. Radzevičiūtės knygoje keliamas Rytų ir Vakarų civilizacijų dialogo klausimas); mąstymas frgmentuojasi, iškyla mozaikiniai momentai; populiarioji literatūra darosi sąmoninga, ji akivaizdžiai stiprėja. 
   Po tokių bendrų pastabų buvo pereita prie svarbiausios akimirkos - premijos laureato paskelbimo, kuriuo tapo...


... Romualdas Granauskas su knyga Šventųjų gyvenimai (LRS leidykla). J. Sprindytės teigimu, Granauskas laimėjo absoliučia komisijos balsų dauguma. Tai knyga, kuri išsiskiria savo nauju požiūriu, atrodytų, į labai išsemtą ir rašytą-išrašytą temą - pokarį. Herojai čia - paprasti žmonės, sunkiu metu stovintys šalia tiesos ir vertybių. M. Kvietkauskas pastebėjo, jog tai - Spengiančios novelės, po kurių nutyli ir susimąstai


Antras renginys, kur mudvi su Egle apsilankėme, buvo suomių vaikų rašytojo Timo Parvelos knygos Elė ir draugai (Nieko rimto) pristatymas. Smagus pokalbis vyko tarp laidos vedėjos Loretos Sungailienės, Timo Parvelos, vertėjos Viltarės Urbaitės-Mickevičienės ir dailininkės, rašytojos Sigutės Ach, kurios patarimai - kaip vaiką sudominti skaitymu - man pasirodė tiesiog nuostabūs!




Žinoma, ilgas pasivaikščiojimas mugėje buvo lydimas knygų sau ir lauktuvių artimiesiems paieškų. Nors mugės šūkis buvo Laiko patikrintos knygos, tačiau ant prekystalių švietė beveik tik naujos, iš leidyklų suvežtos lietuvių ir užsienio autorių knygos, kurioms dar šį laiko išbandymą teks atlaikyti... 
   Nepaisant to, į mano naują Nieko rimto krepšelį su katinuku sugulė šie objektai: 


O sau ieškojau labai konkrečių knygų: dr. Vykinto Vaitkevičiaus Neries ekspedicijos tekstų, Linos Žutautės sukurtų naujų Ferdinando ir Pū nuotykių. Pavyko rasti ir mane sužavėjusią Eugen Herrigel knygą bei Kohitos Hirano mangą apie Helsingą (4-tą dalį, kurios trūko mano kolekcijai). Žinoma, viską pagardino šūsnis Nieko rimto išleistų atvirukų! Tad namo buvo ką tempti...


 Buvo tikras stebuklas, kad mugėje manęs vėl neištiko mizantropijos akimirkos (bet dabar kokius kelis gerus mėnesius vengsiu būti TOKIAME žmonių susibūrime) - gal pagelbėjo Vero Cafe dosnus latte kavos puodelis... Kad būtų kuo mažiau betikslio vaikščiojimo, į knygų mugę jau kelinti metai einu su konkrečių knygų sąrašu bei žinau renginius, kuriuose dalyvausiu. Tai padeda sutaupyti ne tik laiko, bet ir nervų, tad tą praktikuoti patarčiau visiems, kurie į šį susibūrimą (švelniai tariant) eina vedini panašių tikslų.







19 Feb 2014

Living Life to the Fullest


Nuo sausio antrosios pusės jaučiuosi kaip įsukta į beprotišką karuselę - darbai, renginiai, pažintys, ir mokslai, mokslai, mokslai... Mintys, jog pildysiu šį tinklaraštį dažniau nei pernai išgaravo kaip rūkas - laiko trūksta net laisvalaikio skaitiniams, kurie gražia krūvele sugulę ant mano naktinio stalelio.
   Tačiau esu visai laiminga. Nes veikiu tai, kas man įdomu. Nes vėl mokausi prancūzų kalbos. Nes turiu pačius geriausius draugus, kurie karts nuo karto pasiteirauja, kaip laikausi. Nes ryte (po labai ilgos pertraukos) vėl geriu kakavą, kuri mane kažkaip labai teigiamai nuteikia :) 

- - - 

Since January I feel like in a crazy roller coaster - various events, things to do, and, most of all - studying. The idea that I'll manage to update this blog more often than before was based on my daydreaming, I guess, because reality clearly has some other plans... 
   But I am pretty happy, I guess. Because I do what I want/like. Because I started learning French again. Because I have the best friends one could ask for. Because I like to drink cacao in the morning (try this and you'll see, that it really makes you be in a good mood : ) ).




















   


12 Feb 2014

Apie taikinį ir besitaikantįjį


Ši knyga mano rankose nebūtų atsidūrusi, jei ne J. rekomendacija. Ir mano asmeninis susidomėjimas šaudymu iš lanko. Tiesa, vakarietiško, ne japoniško. 
   Iš pradžių skaityti sekėsi gana sunkiai. Prisipažinsiu, jog laisvalaikio skaitiniams renkuosi tikrai ne rimtus filosofinius ir mokslinius traktatus - tokių prisikaitau studijų ir (kartais) darbo reikalais. Jei tai ir filosofinę potekstę turinti knyga, tuomet norisi, kad autorius tiesiogiai to neafišuotų, o leistų skaitytojui pamažu suprasti, kas, kur ir su kuo valgoma. Na, bet čia mano asmeniniai niuansai.
   Tad, kaip ir minėjau, pradžia buvo sunkoka. Paskaičiusi puslapį vėl padėdavau knygą ant naktinio stalelio, kitą dieną vėl paimdavau... Bet po to, kaip ir knygos veikėjui, įvyko kažkoks lūžis ir likusius 60 psl. įveikiau per vieną popietę.
   Taip, tai knyga apie dzeną ir bandymą jį suprasti per šaudymo iš lanko meną. Tačiau didelė jos dalis pasakoja apie mokymasi, apskritai, mokytojo ir mokinio santykį, kuris turi būti grįstas pagarba, atsidavimu, ir sprendimų nekvestionavimu.

<...> mokinys <...> tik bėgant metams patiria, jog formos, kurias tobulai įvaldė, dabar jau ne slegia, bet išlaisvina. (p. 70)

   Mokinys turi paklusti mokytojo autoritetui, bet tik tam, kad vėliau jis galėtų pasilypėti ant mokytojo pečių. O mokytojas turi žinoti, kada tinkamu metu pametėti gelbėjimosi ratą klaidų ir bandymu metodu besimokančiam mokiniui.
Mokytojo užduotis - ne parodyti patį kelią, o veikiau, derinant su mokinio ypatumais, surasti, kaip šis kelias veda į galutinį tikslą, ir už tai atsakyti. (p. 100)
 Knygos pabaigoje autorius imasi lyginti kardo ir lanko menus, bet tik tam, kad atskleistų, kaip dzeno suvokimas pakeičia šių dalykų besimokančiųjų (pa)sąmonę. Apskritai, knygoje netrūksta komparatyvistinių pasažų - šaudymas iš lanko lyginamas ir su tapyba tušu, ir su ikebana, o kur dar situacijų, patirčių apibūdinimai, įvilkti į metaforišką apvalkalą...
   Knygos svorį suvokiau tik ją perskaičiusi. Ir puoliau išsirašinėti citatų, kurios buvo be galo ilgos...
   Nesakau, kad imsiu praktikuoti dzeną, bet kai vėl eisiu šaudyti iš lanko, išties smalsu bus pabandyti pritaikyti kai kuriuos Dzene ir lanko mene paminėtus aspektus.
   Šią knygą rekomenduočiau ne tik lankininkams (ką suponuoja viršelis) ar Rytų kultūrų gerbėjams, bet ir mokytojams, kurie mėgsta prisiimti švyturio vaidmenį, nors kartais mokymo procese tiesiog reikėtų pabūti pakelėse esančiais stulpeliais...
3 Feb 2014

Gervėčių Lietuva


2013-ųjų metų pabaigoje į knygynus pagaliau atkeliavo viena iš mano labiausiai lauktų knygų - fotografo Arūno Baltėno, folkloristės dr. Saulės Matulevičienės ir archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus parengta knyga - Gervėčių Lietuva


Šiuo atveju man būti šališkai - itin sunku, nes pati dalyvavau šiose ekspedicijose ir ta patirtis išliks visam gyvenimui. Tad vartant knygą buvo be galo smagu pamatyti žmones, su kuriais pačiai teko bendrauti ir išgirsti įstabių dalykų, sykiu apėmė ir liūdesys, nes nemažai jų jau pasitraukė anapilin... 
   Tačiau lygiai tiek pat, manau, ši knyga gali būti įdomi ir žmogui, net nežinančiam kur yra tie Gervėčiai - puikios A. Baltėno nuotraukos subtiliai iškelia tenykščio žmogaus gyvenimą, jo buitį, kasdienius darbus ar švenčių (tiek religinių, tiek šeimos) akimirkas. Išlikę savotiški ritualai, papročiai (kaip kad paskutiniuose knygos puslapiuose įamžintos krikštynos), močiučių rodomos jų pačių austos lovatiesės ir abrūsai, senos, šimtametės pirkios dvelkia ta praeitimi, kuri jaunajai kartai prieinama tik iš senolių prisiminimų, tad ši knyga - tarsi koks portalas, parodantis, jog taip buvo ne tik gyventa, bet ir iki šiol gyvenama.


Dr. S. Matulevičienės ir dr. V. Vaitkevičiaus parengti įvadiniai straipsniai supažindina ne tik su Gervėčių salos istorija, bet ir su dabartimi bei ateities (deja, ne pačios džiugiausios lietuvybės atžvilgiu...) perspektyvomis. Džiugina ir ant matinio popieriaus išspausdintos senos gervėtiškių šeimų albumų nuotraukos, užfiksavusios kaimų ir Gervėčių miestelio praeitį.


Gervėčių Lietuva tęsia tai, ką pradėjo Šilo dzūkai ir Žemaičiai - atskleidžia tą trapų ir ypatingą seno kaimo žmogaus pasaulėlį, kur viskas turi savo vietą ir laiką, kur vienintele modernybės apraiška kartais tampa ant senutės sekcijos tupintis radijo imtuvas... 


Arūnas Baltėnas, Saulė Matulevičienė, Vykintas Vaitkevičius - Gervėčių Lietuva
Vilnius: R. Paknio leidykla, 2013, 250 p.