26 Nov 2015

Teymur and the Machine

Vakar į Vilniuje esantį "Loftą" ėjau pasiklausyti gana įdomaus (bent jau taip pasirodė iš aprašymo "Facebook") projekto - Mugam ir sutartinės: dialogai. Kaip apie tai rašė patys šio renginio sumanytojai:

Šis projektas ne tik jungia dvi kultūras, bet ir skirtingus muzikos stilius – roką, fusion, free jazz ir elektroninę muziką. <...> Tai pirmas kartas istorijoje, kuomet dvi UNESCO nematerealaus paveldo sąraše įrašytos tradicijos yra apjungiamos bendros muzikinės koncepcijos.
Projekte dalyvauja profesionaliausias Lietuvoje sutartinių kolektyvas „Trys keturiose“ (Daina Norvaišytė, Eglė Sereičikienė, Rima Visackienė, Audronė Žilinskienė, Daiva Vyčinienė), mugamo atlikėjų kolektyvas, kurio sudėtyje - žymiausi azerbaidžanietiškojo mugamo instrumentalistai Elšan Mansurov, Malik Mansurov ir Ehtyram Huseynov. Multiinstrumentalistas Evaldas Vyčinas, styginių kvartetas "Chordos" (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius, Vita Šiugždinienė) ir roko grupės sudėtį primenantis muzikantų kolektyvas – Teymur Nadir, Mantas Meškerys, Pijus Ganusauskas ir Andrius Kairys.
Projekto meninis vadovas, kompozitorius – Teymur Nadir Kerimov yra vienas įtakingiausių ir progresyviausių Azerbaidžano roko muzikantų, nuodugniai studijavęs akademinę muziką, jazzą, elektroninę muziką bei tradicinį azerbaidžanietišką mugamą, o šiuo metu susidomėjęs sutartinių polifonija.
 Taigi, kaip matote, intriga buvo nemaža. Iš pilnos salės žiūrovų matėsi, jog ne viena aš taip pagalvojau. 
   Žinoma, kaip ir būdinga renginiams Lietuvoje - koncertas vėlavo. Žiūrovai kelis kartus ėmė ploti, idant greičiau išjudintų muzikantus, kurie vis dirsčiojo iš užkulisių. Tačiau, kai visi sustojo į savo vietas, prasidėjo kažkas tikrai įdomaus.


Iki šio vakaro atrodė, jog sutartinės jei ir dera su kuo, tai nebent su elektronine muzika. Na, žinote a la Girių dvasios. Nes tai yra žanras, reikalaujantis būti dėmesio centre. Vis dėlto, sumanaus įgarsinimo dėka (apie įgarsinimo kokybę - kiek vėliau) Trijų keturiose atliekamos sutartinės tai nutoldavo, tai vėl išnirdavo į pirmą planą, pakaitomis užleisdamos vietą Azerbaidžano instrumentalistams ir vokalistui, kurio balsas kaipmat prieš akis iššaukdavo stepių paveikslėlį.
  Vakaro metu atliktos kelios kompozicijos buvo daugiasluoksnės ir itin sudėtingos. Svarbios partijos buvo patikėtos tiek vokalams, tiek styginių kvartetui, tiek azerbaidžanietiškiems tradiciniams instrumentams. Pats Teymur su būgininku ir bosistu kūrė muzikinį pamatą ar šerdį, aplink kurią buvo komponuojamas kiekvienas kūrinys.
   Iš pradžių buvo gana neįprasta, kad pats kompozitorius taip laisvai vaikšto po sceną, šnypšteli kažką į ausį vienam ar kitam muzikantui, ar plačiais mostais kaip dirigentas rodo kada įstoti styginiams, ar kada užbaigti giedoti sutartines. Ko gero buvo keista todėl, kad esame įpratę atėjus į renginį gauti jau gatavą produktą, kur visi užima savo vietas ir muzikantai groja tai, ką šlifavo ilgą laiką repeticijose. O šis projektas buvo gyvas, besivystantis, tikiu, jog tokį kokį mes pamatėme tą vakarą, jo nebepamatytume - dar sykį klausant, jis vėl būtų kitoks. 
   Teymur gyvumas ir betarpiška interakcija su atlikėjais kai kur gal ir buvo kelianti juoką: štai kompozitorius ima ir mugamo vokalistą už pažastų panešėja link mikrofono. Bet šis nei kiek nesutrinka! Anaiptol - ima šypsotis ir pagyvėja. Ir taip su visais - kompozitorius nuolat stengėsi išjudinti muzikantus, kad šie atsipalaiduotų scenoje ir imtų išgyventi muziką, o ne tik ją atlikti. 
   Tai, ką Teymur darė scenoje, priminė filmą "Metropolis", kur vienoje scenoje žmonės sukioja didelės mašinos straigtus ir taip ją valdo. Tą jis darė visą vakarą savo mostais, prisilietimais ir žodžiais - stengėsi suvaldyti tą didelį dviejų skirtingų šalių tradicinio paveldo traukinį, galingą mechanizmą, kuris mažiau patyrusį gali nusviesti po ratais. Manau, jog Teymur šią mašiną suvaldė.
   

   Gaila tų žmonių, kurie į renginį neatėjo pažiūrėję "Facebook" įkeltą kilpą iš repeticijų (jį įkelti tikrai buvo organizatorių klaida) ir išsigandę ten girdimos kakofonijos - be tinkamo įgarsinimo viskas taip ir atrodo. 
   Vis dėlto, ir paties renginio metu, su įgarsinimu nebuvo išvengta klaidų. Pavyzdžiui, iki ketvirto kūrinio nebuvo įgarsinta violončelė. Paskui, matyt, buvo susivokta, bet net ir kai ją išgirdau, instrumentas skambėjo gerokai tyliau nei jo kolegos smuikai. Elektrinis pianinas buvo įgarsintas gerokai daugiau nei reikėjo, kaip ir būgnai, retsykiais užgožę užnugaryje sėdėjusį styginių kvartetą. Egzotiškais instrumentais groję svečiai turėjo sulaukti daugiau dėmesio iš garsisto, nes vietomis jų visai nesigirdėjo. Taigi, garsiste Giedriau, jeigu tai skaitai - tai shame on you! Vien ką reiškia mikrofonų fonavimas! (Juk buvome "Lofte", Vilniaus "it" vietoj, o ne kurio nors kaimo kultūros namuose!)
   Iš kompozicinės pusės labiausiai prie visumos nelipo poetiniai (pavadinkime taip) intarpai. Savo lygiu tekstai priminė respublikinį jaunųjų filologų konkursą, o ir mergina, skaičiusi juos nepasižymėjo nei dideliais aktoriniais sugebėjimais, nei dikcija. Suprantu, jog norėta pertraukų tiek muzikantų pirštams, tiek klausytojų ausims, tačiau buvo galima sugalvoti ir ką nors kitą.
   Tačiau summa sumarum, renginys tikrai pasisekė ir dialogas tarp dviejų tradicijų įvyko. Su tuo ir sveikinu!

19 Nov 2015

Rain Can't Wash Away My Smile

Kai kiekvieną dieną lyja, rytais darosi vis sunkiau keltis. Jau geriau snigtų - būtų balta, švaru ir tylu. O dabar... Žirgliojant per vis didėjančias balas, norom nenorom į galvą lenda visokios lietuvių liaudies dainos apie našlaites, brendančias gilius purvynėlius...
   ... bet juk yra draugai ir giminės, kurie praskaidrina nuotaiką labiau nei saulės spinduliai pro švininius Vilniaus debesis! Tad pastarosios pora savaičių intensyvaus darbo (ypač moksluose) buvo atskiestos susitikimais su man labai brangiais žmonėmis! Praktiškai visą savaitę vakarieniavau ne namie - čia labai geras dalykas, nes nereikia plauti indų!.. 
   Tad dalinuosi keliomis akimirkomis iš savo veiklų pastarosiomis savaitėmis!

- - - 

The rain continues and each morning it gets harder to get up. Oh, how nice it would be to have snow instead of rain! But now... Making my way through growing puddles on the sidewalk I start to remember Lithuanian folk songs, where the young girl gets her feet wet in the mud...
   ... but there are friends and family, who can brighten your day! These past two weeks were really intense - both in my work and studying, but I was so happy that each day I was meeting my beloved ones! Now if I look back - almost all week I was having my dinner not at home - for me it's a really good thing, because I sincerely hate doing the dishes... 
   I'm sharing few moments from the last two weeks! I can't wait for the weekend!

Naujos DIY apyrankės / My new DIY bracelets
Savaitgalio pietūs "Manami" restorane su sese! / Weekend lunch at "Manami" together with my sister
Tori ramen - rekomenduoju! / Ultra delicious tori ramen
Motyvacinis ruonis / Motivational Seal of Approval
"Manami" restoranas, antras dublis. Šį sykį - su Paule / "Manami" resotant, take 2. This time with my friend Paulė
Jūros gėrybių sriuba / Seafood soup
Vyras pradžiugino / Something from my husband
Streso valdymas / Stress management
Mūsų žvėrinčius / Our pets
Kojinės su vabalais / Socks with bugs
Lietus Lietuvoj... / Rain, rain, raaaain... 
Lauktuvės iš Porto miesto / Greetings from Porto 
Rudenėlio šventėje pas draugus! Foto © Justė Rukšėnaitė / Celebrating Autumn at my fiernd's! Photo © Justė Rukšėnaitė



4 Nov 2015

Labvakar, Riga and Tere, Tartu

Po aštuonių valandų kelionės pagaliau pasiekiau namus. Maršrutas jau darosi įprastinis: Vilnius-Ryga-Tartu. Šį sykį vėl su moksliniais reikalais (nors kai gerai pagalvoju - ar kada lankiausi Tartu ne mokslinių interesų vedama. Kiek pamenu  - ne) - dalyvavau tarptautiniame simpoziume. Kaip ir visada - kai atsiduri tarp bendraminčių, gauni didelę dozę motyvacijos, naudingų patarimų ir supratimą, kad tai ką darai, nėra laiko švaistymas. 

- - - 

After eight hours of continuous ride I finally reached my home. The route is getting quite regular: Vilnius-Riga-Tartu. This time I was there again because of purely academic purposes (as far as I remember I go to Tartu mainly because of this) - I participated in international symposium. As it is usual during and after these kind of events, I am (again) motivated, I got some good advices on my research and last (but not least) - the feeling that what I'm doing is not a waste of time.

Pravažiuojam tėviškę / Passing my homeland



   Džiaugiausi tuo poros valandų tarpu, kai galėjau pasivaikščioti po savo mylimą Rygą. Kaip visada, apsilankiau centre ir apėjau porą kvartalų savo įprastais keliais. Užėjau ir į "Valters un Rapa" knygyną, kadangi tai irgi ritualo dalis. Tiesiog grožėjausi miestu, temstančiu dangum ir vis bandžiau suvokti, kad aš esu viena kitos šalies sostinėje, bet nelabai pavyko - Ryga man toks savas miestas. 

- - -

I was glad to have two hour interval between my rides with bus, because I could visit my old love - Riga. As always, I begun in the city center and walked around couple of districts. I went to "Valters un Rapa" bookstore, because it's a part of my usual ritual when visiting this city. I spent this time admiring the city (again and again), its darkening skies and I tried to perceive that I was alone in other country, but I guess that I failed, because Riga for me is by no means an alien city.




    





Į Tartu atvykau beveik vidurnaktį, tad net nereikia spėti, ar buvau pavargusi. Bet geras nakties miegas "Hotell Dorpat" ir kitą rytą buvau pasirengusi šturmuoti Tartu universitetą ir jame vykusį simpoziumą. 

- - -

I reached Tartu almost before midnight so you can guess whether I was tired. But good sleep in "Hotell Dorpat" realy did vonders and in the next morning I was ready for the symposium that was held in University of Tartu. 

Mano kambarys viešbutyje / My room in the hotel

       

    


Atgal į Lietuvą / Back to Lithuania