Vakar į Vilniuje esantį "Loftą" ėjau pasiklausyti gana įdomaus (bent jau taip pasirodė iš aprašymo "Facebook") projekto - Mugam ir sutartinės: dialogai. Kaip apie tai rašė patys šio renginio sumanytojai:

Šis projektas ne tik jungia dvi kultūras, bet ir skirtingus muzikos stilius – roką, fusion, free jazz ir elektroninę muziką. <...> Tai pirmas kartas istorijoje, kuomet dvi UNESCO nematerealaus paveldo sąraše įrašytos tradicijos yra apjungiamos bendros muzikinės koncepcijos.

Projekte dalyvauja profesionaliausias Lietuvoje sutartinių kolektyvas „Trys keturiose“ (Daina Norvaišytė, Eglė Sereičikienė, Rima Visackienė, Audronė Žilinskienė, Daiva Vyčinienė), mugamo atlikėjų kolektyvas, kurio sudėtyje - žymiausi azerbaidžanietiškojo mugamo instrumentalistai Elšan Mansurov, Malik Mansurov ir Ehtyram Huseynov. Multiinstrumentalistas Evaldas Vyčinas, styginių kvartetas "Chordos" (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius, Vita Šiugždinienė) ir roko grupės sudėtį primenantis muzikantų kolektyvas – Teymur Nadir, Mantas Meškerys, Pijus Ganusauskas ir Andrius Kairys.

Projekto meninis vadovas, kompozitorius – Teymur Nadir Kerimov yra vienas įtakingiausių ir progresyviausių Azerbaidžano roko muzikantų, nuodugniai studijavęs akademinę muziką, jazzą, elektroninę muziką bei tradicinį azerbaidžanietišką mugamą, o šiuo metu susidomėjęs sutartinių polifonija.

Taigi, kaip matote, intriga buvo nemaža. Iš pilnos salės žiūrovų matėsi, jog ne viena aš taip pagalvojau.

Žinoma, kaip ir būdinga renginiams Lietuvoje - koncertas vėlavo. Žiūrovai kelis kartus ėmė ploti, idant greičiau išjudintų muzikantus, kurie vis dirsčiojo iš užkulisių. Tačiau, kai visi sustojo į savo vietas, prasidėjo kažkas tikrai įdomaus.

Iki šio vakaro atrodė, jog sutartinės jei ir dera su kuo, tai nebent su elektronine muzika. Na, žinote a la Girių dvasios. Nes tai yra žanras, reikalaujantis būti dėmesio centre. Vis dėlto, sumanaus įgarsinimo dėka (apie įgarsinimo kokybę - kiek vėliau) Trijų keturiose atliekamos sutartinės tai nutoldavo, tai vėl išnirdavo į pirmą planą, pakaitomis užleisdamos vietą Azerbaidžano instrumentalistams ir vokalistui, kurio balsas kaipmat prieš akis iššaukdavo stepių paveikslėlį.

Vakaro metu atliktos kelios kompozicijos buvo daugiasluoksnės ir itin sudėtingos. Svarbios partijos buvo patikėtos tiek vokalams, tiek styginių kvartetui, tiek azerbaidžanietiškiems tradiciniams instrumentams. Pats Teymur su būgininku ir bosistu kūrė muzikinį pamatą ar šerdį, aplink kurią buvo komponuojamas kiekvienas kūrinys.

Iš pradžių buvo gana neįprasta, kad pats kompozitorius taip laisvai vaikšto po sceną, šnypšteli kažką į ausį vienam ar kitam muzikantui, ar plačiais mostais kaip dirigentas rodo kada įstoti styginiams, ar kada užbaigti giedoti sutartines. Ko gero buvo keista todėl, kad esame įpratę atėjus į renginį gauti jau gatavą produktą, kur visi užima savo vietas ir muzikantai groja tai, ką šlifavo ilgą laiką repeticijose. O šis projektas buvo gyvas, besivystantis, tikiu, jog tokį kokį mes pamatėme tą vakarą, jo nebepamatytume - dar sykį klausant, jis vėl būtų kitoks.

Teymur gyvumas ir betarpiška interakcija su atlikėjais kai kur gal ir buvo kelianti juoką: štai kompozitorius ima ir mugamo vokalistą už pažastų panešėja link mikrofono. Bet šis nei kiek nesutrinka! Anaiptol - ima šypsotis ir pagyvėja. Ir taip su visais - kompozitorius nuolat stengėsi išjudinti muzikantus, kad šie atsipalaiduotų scenoje ir imtų išgyventi muziką, o ne tik ją atlikti.

Tai, ką Teymur darė scenoje, priminė filmą "Metropolis", kur vienoje scenoje žmonės sukioja didelės mašinos straigtus ir taip ją valdo. Tą jis darė visą vakarą savo mostais, prisilietimais ir žodžiais - stengėsi suvaldyti tą didelį dviejų skirtingų šalių tradicinio paveldo traukinį, galingą mechanizmą, kuris mažiau patyrusį gali nusviesti po ratais. Manau, jog Teymur šią mašiną suvaldė.

Gaila tų žmonių, kurie į renginį neatėjo pažiūrėję "Facebook" įkeltą kilpą iš repeticijų (jį įkelti tikrai buvo organizatorių klaida) ir išsigandę ten girdimos kakofonijos - be tinkamo įgarsinimo viskas taip ir atrodo.

Vis dėlto, ir paties renginio metu, su įgarsinimu nebuvo išvengta klaidų. Pavyzdžiui, iki ketvirto kūrinio nebuvo įgarsinta violončelė. Paskui, matyt, buvo susivokta, bet net ir kai ją išgirdau, instrumentas skambėjo gerokai tyliau nei jo kolegos smuikai. Elektrinis pianinas buvo įgarsintas gerokai daugiau nei reikėjo, kaip ir būgnai, retsykiais užgožę užnugaryje sėdėjusį styginių kvartetą. Egzotiškais instrumentais groję svečiai turėjo sulaukti daugiau dėmesio iš garsisto, nes vietomis jų visai nesigirdėjo. Taigi, garsiste Giedriau, jeigu tai skaitai - tai shame on you! Vien ką reiškia mikrofonų fonavimas! (Juk buvome "Lofte", Vilniaus "it" vietoj, o ne kurio nors kaimo kultūros namuose!)

Iš kompozicinės pusės labiausiai prie visumos nelipo poetiniai (pavadinkime taip) intarpai. Savo lygiu tekstai priminė respublikinį jaunųjų filologų konkursą, o ir mergina, skaičiusi juos nepasižymėjo nei dideliais aktoriniais sugebėjimais, nei dikcija. Suprantu, jog norėta pertraukų tiek muzikantų pirštams, tiek klausytojų ausims, tačiau buvo galima sugalvoti ir ką nors kitą.

Tačiau summa sumarum, renginys tikrai pasisekė ir dialogas tarp dviejų tradicijų įvyko. Su tuo ir sveikinu!