31 Dec 2013

2013


Sausis. Metus pradėjau ekspedicija: pirmoji mano išvyka į Žižmų kaimą


Vasaris. Tik per laidą Labas rytas sužinojau, jog koncertuoja estukai 
Ewert and The Two Dragons! Išsamiau - čia!


Kovas. Kasmetinis ir itin laukiamas Prigimtinės kultūros seminaras Užutrakyje.


Balandis. Mano ir sesės pirmoji kelionė kartu į Rygą!


Gegužė. Tartu ir jaunųjų folkloristų konferencija! Viską aprašiau štai čia!


Birželis. Sesė ir jos 3-jų metų triūso apvainikavimas!


Liepa. Mano mergvakaris!!! 


Rugpjūtis. Ištarti lemtingieji "Taip!" <3


Rugsėjis. Brainstorm'ai buvo Vilniuje!


Spalis. Išleidžiam į žmonas Eivilę!


Lapkritis. Nepakartojamoji Čekija, kurią įsimylėjau dar vasaros kelionių metu! Plačiau - čia!


Gruodis. Mindrei - jau penkeri! Atšventėm jubiliejų kaip dera šauniam folkloro ansambliui! 


Visiems Yellow_Paprika skaitytojams, sekėjams ir svečiams linkiu, kad 2014-ieji, medinio žalio arklio metai, būtų įspūdingi ir pozityvūs! Kad nepritrūktų noro, jėgų ir dirbti (juk arklys - dar ir koks darbinis gyvūnas!), ir linksmintis! Iki susitikimo kitais metais!


30 Dec 2013

It's Christmas time! Arba tarpušventiniai atsidūsėjimai

Jau baigiu perprasti gamtos žaidimus - kas antros Kalėdos būna be sniego. Jeigu pernai viskas atrodė taip:


Tai šiemet kalėdinis pasivaikščiojimas palei Mūšos upę prašėsi ne žieminių, o guminių batų:



Nepaneigsi, kad ta baltuma prisideda prie šventinės nuotaikos, tad buvo kiek apmaudu, kad taip snieguotai prasidėjęs gruodis baigėsi taip... pavasariškai. Na, bent jau saulė švietė Kalėdų rytą...


Pas tėvus grįžau kartu su Puka (čia jos vakarinis parymojimas šalia F. Dostojevskio knygos), kuri gavo daug daugiau laisvės, nei mūsų bute, o į savo viešnagės pabaigą visai susidraugavo su mamos (na, šiaip jau tėčio) numylėtine šunyte Naira.


Prasidėjo kalėdinių meduolių ir namelio kepimas (kaip visada - sesė su mama pjausto, o aš dekoruoju).


O aš, kadangi vėl kartais prisėdu prie The Elder Scrolls V: Skyrim, iškepiau Dovahkiino meduolių!


Kūčių stalas, kaip ir visada, buvo apkrautas mamos firminiais valgiais, sesuo išvirė savo nuostabiojo kisieliaus, o pakūčiavoję traukėm šiaudus iš po stalo - visiems pasitaikė laaaabai ilgi! 






Kalėdų senelis man buvo dosnus ir maloniai nustebino (vadinasi, buvau tikrai gera!), bet labiausiai džiugino tai, kad pati pataikiau su dovanomis savo mylimiausiems žmonėms - juk nėra nieko geriau, kai ne tik lūpos, bet ir akys nuoširdžiai šypsosi...


Linksmų švenčių!




20 Dec 2013

Skaitymo pragare


Nesu Dano Browno kūrybos gerbėja, bet buvo be galo smalsu, ką jis sumanė kontekstui pasitelkdamas garsiojo italo Dantės Alighieri Dieviškąją komediją, o tiksliau - konkrečią dalį - Inferno. Tuo labiau, kad visi, kurie skaitė ar sakė skaitysiantys šį naująjį bestselerį (tą neabejotinai liudija kurį laiką trukęs jo karaliavimas kad ir to paties Pegaso ar Vagos knygynų topuose), mokė mane, jog būtinai (pabrėžiu šitą BŪTINAI) po ranka reikia turėti ir tikrąjį Pragarą, nes kitaip nepamatysiu (ar neperskaitysiu) viso knygos grožio. Na, surizikavau apsieiti su tuo, ką atsiminiau iš II kurse turėtos vakarų literatūros, kuomet skaičiau visą Dantės kūrinį. Ir, pasakysiu, neapsirikau.
   Nors visos knygos anotacijos, rekomendacijos ir adoracijos klykia, jog <...> autorius grįžo į savo stichiją ir sukūrė romaną, kuriame ant kortos pastatyta daugiau nei kitose jo knygose, bet, tiesą pasakius, nepastebėjau ko paskutiniame Browno veikale buvo daugiau.
   Siužetas būdingas visoms jo knygoms: neegzistuojančios specialybės (simbologijos) iš egzistuojančio universiteto (Harvardo) profesorius Robertas Lengdonas atsibunda Italijoje, Florencijos ligoninėje, kur supranta esąs persekiojamas. Padedamas daktarės Sienos Bruks (vėlgi, būdingas pagrindinio herojaus atributas - neprastai atrodanti mergina, o šįsyk dar ir blondinė. Nesvarbu, jog vėliau paaiškėja, kad tai - perukas) vyriškis pasprunka ir po truputį pradeda dėlioti pakrikusios atminties dėlionę: kodėl jis čia, ką jis veikia, kas jį gali persekioti ir pan. Pradžia pilna visai neblogos, trileriams būdingos įtampos, nes vyksta gaudynės, šaudynės, o tarpuose tarp veiksmų, pasakotojas nepamiršta aprašyti nuostabios Italijos architektūros. Ar papasakoti apie kokio nors menininko veiklą ir taip užsiimti tik tokias knygas skaitančių kultūrine edukacija. Už tai ploju autoriui per petį.

Mikelandželas buvo ne tik genialus dailininkas ir skulptorius, bet ir įstabus poetas, išleidęs beveik tris šimtus eilėraščių, įskaitant kūrinį, pavadintą "Dantė" ir dedikuotą asmenybei, kurio stingdančios pragaro vizijos įkvėpė Mikelandželą nutapyti "Paskutinį teismą". Jei manim netikite, perskaitykite trečiąją Dantės "Pragaro" giesmę ir apsilankykite Siksto koplyčioje; iš karto virš altoriaus pamatysite gerai žinomą reginį (p. 82).
Kone Wikipedijos vertas straipsnis! O kad neabejotumėte autoriaus pateikiamų faktų tikrumu, knygos pradžioje juodu ant balto parašyta, jog Visi romane aprašyti meno kūriniai, literatūra, mokslo duomenys ir istoriniai šaltiniai yra tikri (p. 11). Ką gi, patikėsime.
   Dantė tampa centrine persona, nes jį be galo mylėjo pagrindinis knygos "blogietis" - Bertranas Zobristas, kuris nusprendė pasauliui "padovanoti" tam tikros formos epidemiją (kokią - neprasitarsiu, kad neatimčiau skaitymo malonumo (?) knygos į rankas dar nepaėmusiems). Štai ir visas siužetas: Bertranas mėto pėdas prisidengdamas Dantės citatomis, parafrazėmis ir su juo susijusiomis vietomis, o Lengdonas su Siena žaidžia katės ir pelės žaidimą, reikalaujantį šiokių tokių intelektualinių sugebėjimų, nors kartais jų bukumas tiesiog pritrenkdavo.
   Žinoma, egzistuoja šiame kūrinyje ir stambesni šulai: tai PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) ir  dr. Sinski bei Konsorciumas su Profosu (och, tie kodiniai vardai...) priešakyje. Pirmieji nori pagauti Zobristą su jo pakvaišusiu planu, o antrieji - jį slepia, nes pasirašė kontraktą. Deja, paskui ir pats Profosas suvokia, jog padarė nedovanotiną klaidą, nuo PSO nuslėpdamas šį genijų-beprotį (tarp to gi tik plonytė linija), tad pereina į "geriečių" pusę...
   ... ir tada prasideda siužeto vingiai (plot twist'ai), kurie skaitytoją gali knygos pabaigoje taip sukonfūzyti, kad nebesuprasi, kas čia kam padeda,o kas kam kenkia... Išties, antroji knygos pusė darosi sunkiai suvokiama ir norisi viską mesti šalin, bet gaila savo investuoto laiko, todėl, bent jau aš, kone sukandusi dantis baigiau skaityti viską iki galo. Tada prisiminiau Da Vinčio kodą. Ir Meteoritą. Va tos tai buvo visai nieko knygos! - sau tyliai pagalvojau ir nustūmiau šią kuo giliau į lentyną (cha, nes ją nusipirkau, žinodama, kad niekur negausiu greitai, o norėjosi būti "up to date", taip sakant).
   Dantė taptų visai vykusiu Inferno kontekstu, jei viskas nebūtų taip smulkiai paaiškinama. Tiesiog pažodžiui pasakoma, ką garsusis poetas turėjo omenyje, arba, kuo vienas ar kitas aspektas siejasi su juo (net kai aiškinti buvo visai nebūtina). Visos nuorodos be galo subanalintos, atviros ir net nekviečiančios interpretuoti. 

Raudonu žvilgesiu užlietoje grotoje aidėjo pragaro įkvėpta muzika - balsų aimanos, disonansinis gnaibomų stygų cypčiojimas, bosinis timpanų dundesys, griaudėjantis kaip žemės drebėjimas. <...> Abu vyrai nusileidę laiptais trumpam sustingo ties vaiduokliškos tuštymės slenksčiu. Pati ola, regis, žioravo rausvu atspalviu, ir į ją žiūrintis Lengdonas pajuto mėginąs alsuoti kuo negiliau. <...> Jiedu skubiai nužingsniavo taku <...>. Dantė ir Vergilijus leidžiasi į pragarą. (365-366 p.)
Matote, ką turiu omenyje: pati ola jau yra ryški aliuzija į Dantės kūrinį, du vyrai - akivaizdūs Vergilijaus ir Dantės atitikmenys, bet Brownas nesustoja ir sugadina šį intelektualinį atpažinimo malonumą šiek tiek labiau apsiskaičiusiam skaitytojui. Ir taip visą laiką.
   Baigdama galiu pridurti, kad knygos gale suklestėjusi meilės linija (tik nesakykite, kad nenumanėte, kas gali įvykti tarp dviejų pagrindinių herojų, jei esatę skaitę šiek tiek daugiau Browno kūrinių) man atrodė itin forsuota (maždaug: Na juk reikia, kad kažkas su kažkuo pasibučiuotų!), nes lygiai taip pat prie Lengdono galėjo priglusti ir žavioji šešiasdešimtmetė Sinski (skaitydama niekaip neįsivaizdavau, kad jai tiek metų...). 
   Knygą galite padovanoti retai skaitančiam žmogui (trileris su žiupsneliu edukacijos), Browną mėgstančiai tetai/mamai/uošvienei, tik, šiukštu, nekartokite mano klaidos ir nepirkite knygos sau, o geriau pasiimkite iš bibliotekos - bent jau turėsite galimybę grąžinti...


Dan Brown, Inferno, Kaunas: Jotema, 2013, iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas, 416 p.

P.S. Palieku su man labiausiai patikusia (!) knygos vieta:









14 Dec 2013

160 minučių Viduržemio

Praėjo metai ir kino ekranuose vėl galime išvysti P. Jackson'o Hobitą. Spausdama bilietą rankoje į salę slinkau ir aš, bandydama nenusiteikti niekaip: nei pasiruošti galimam nusivylimui, nei tikėtis didelio džiaugsmo antplūdžio. Gal ir gerai padariau, nes Smogo dykynė po premjeros man atsidūrė kažkur tarp šių dviejų emocijų.


   Jau baigiu susitaikyti su tuo, jog J. R.R. Tolkino kūrinys - tik inspiracija, medžiaga savai Džeksono interpretacijai. Deja, toli gražu ne viską, ką savojoje įterpia ir išplečia režisierius, galima laikyti puikiais sprendimais ar idėjomis.
   Daugelis scenų, papildomų veikėjų linijų (pvz. nykštuko Kilio ir elfės Taurielės meilės linija; Gendolfo ir Saurono kova, kaip LoTR priešistorės konstravimas) iš šio filmo nieko neatima, bet... jam nieko ir neduoda (pernai būta tokių epizodų, bet šiemet - jų dar daugiau). Panašiai ir su personažais: Džeksonas ir toliau bando suteikti kuo daugiau laiko Radagastui, bet ar jo nepasirodymas toje poroje scenų būtų ką pakeitęs? Lygiai taip pat ir iš pirmosios dalies atkeliavęs orkų vadas Azogas, kuris antroje dalyje paskiriamas Saurono legionų vadu (žingsniuojančių orkų armija buvo labai stipri aliuzija į LoTR vykusius mūšius ir kovas su šiais siaubūnais), vėlgi reikalauja dėmesio sau ir laiko ekrane, kurio tiesą pasakius, jei būtų buvusi mano valia, jam jo neduočiau.
   Naujos filmo kūrimo technologijos reikalauja itin tikroviškų dekoracijų ir vadinamųjų props'ų. Deja, filme būta nemažai vietų, kai objektai buvo akivaizdžiai ne natūralūs (pvz. kolonos fragmentas prie Elfų vartų į Mirkwood'ą, berods). CGI pilnos kai kurios scenos, bet buvo du-trys kartai, kai buvo pakibta ant uncanny valley prarajos (pvz. Legolasas, besivejantis orką iš Ežero miesto: tiek arklys, tiek raitelis akivaizdžiai matyti kaip CGI kūrinys, nenatūralus, todėl griaunantis tą stilistinį filmo vienį ir iliuziją). 
   LoTR tapo aukštai iškelta kartele visai Džeksono kūrybai, todėl nori nenori, ir Hobitas bus lyginamas su pirmąja trilogija ir, deja... jai neprilygs (nebent įvyktų stebuklas su trečia dalimi). Atrodo, jog režisierius užsižaidžia tomis galimybėmis, kurias siūlo CGI, 3D, HDR su 48 fps'ais, kuria filmą kaip teatre scenografiją, bet vis mažiau kreipia dėmesio į siužetą ir personažus. Kai kurie aktoriai filme vaidino išties absurdiškai, kad ir Barto dukra, kuri mediniu veidu ir intonacijomis išsteni: Tėti, ar mes mirsime?.. Na, tavo, vaikeli, karjera išties miršta čia net neprasidėjusi, sakyčiau. 
   Psichologiškai paveikių momentų būta vos poros (pvz. Torino monologas įėjus pro Vienišojo kalno duris), nors Tolkino sukurta istorija yra puiki medžiaga filmui suteikti kažką daugiau, nei vien patrauklią vizualinę išraišką. Būtent ši plotmė filme akivaizdžiai dominavo: galybe pritrenkiančių vaizdų užverstas žiūrovas patenkinamas lengvu turiniu, užuot siekus kažko daugiau. Ar pagalvotumėte, jog kažkur čia turi būti potekstė apie draugystę? Aš - tikrai ne. Užtat sprogimams, bėgimui, vaikymusi ir kt. skirta pakankamai laiko, tiek, kad Hobitas virsta kone trileriu.
   Vis dėlto, Hobite buvo ir keli dalykai, dėl kurių gyvenime norėsiu jį dar kartą pamatyti.
   Smogas. Ooo, taip, įsimylėjau šį CGI šedevrą. Nuostabi plastika, atšlifuoti judesiai, mimika jam kalbant... Viskas buvo tiesiog puiku. Mišinys tarp mano mylimų The Elder Scrolls V: Skyrim drakonų, Night Fury iš How to Train Your Dragon ir... kačių (o, taip!). Smogas kalbėjo (beveik) originalius, Tolkino parašytus žodžius, kas teikė autentikos, kūrė kažkokį archajiškesnį matmenį. Kaip rašė Peter Travers iš Rolling Stones: But, oh, that dragon. I'd endure another slog through Middle-Earth just to spend more time with Smaug. Yeah, I hear you, buddy...
   Bilbas Beginsas. Martinas Frymanas yra tai, kas geriausia galėjo atsitikti šiai trilogijai. Būtent ant jo ir Iano McKelleno pečių laikosi ta filmo kaip "realios" istorijos iliuzija. Manau, kad tai vienas iš tų vaidmenų, kurie aktoriui prilimpa visam gyvenimui (kaip Gendalfas, Aragornas, arba Frodas). Stebėkite, kaip jis elgiasi ekrane - tai kupinas gyvybės personažas. Oskarą jam!
   Beornas. Nors šis kailiakeitys visiškai neatitiko savo išvaizda to, kurį įsivaizdavau, perskaičiusi knygą (barzdoto kanadiečio medkirčio, raumeningomis rankomis), bet tai buvo gana vykusi jo interpretacija: tiek dėl jo (sąlyginai) žmogiškos išvaizdos (kažkuo priminusios Avataro veikėjus), tiek dėl jo lokio formos.
   Abiems Hobito dalims kažko trūksta, skirtingai nei LoTR (na štai, pati jau lyginu...), veikėjai atrodo priešiškesni, paskiresni. Nors Bilbas ir nykštukai ir nėra Žiedo brolija, bet norisi, jog jų santykiuose būtų daugiau... ryšio.
   Ką gi. Belieka laukti filmo kulminacijos ir atomazgos (interpretacijos). Ir Smogo. Jo tikrai galėtų būti dar daugiau.


The Hobbit: The Desolation of Smaug (2013), 161 min  -  Adventure | Drama | Fantasy  -  13 December 2013 (USA), 12 December (Lithuania), ImDB - 8.7,  Metascore: 65/100 
Director: Peter Jackson, stars: Ian McKellen, Martin Freeman, Richard Armitage
   
11 Dec 2013

Gabalėliai

Artėja sesija, tad vėl reikia vogti laiką sau. Na, ir ne dėl tų kelių rašto darbų taip kalbu. Plūkiuosi, bėgu, dirbu keliais frontais tam, kad... Tikrai, o kam? Tikrai ne tam, kad užsidirbčiau, nes, kaip mėgsta kartoti mano mama, tie pinigai - slidus dalykas: čia jie yra, čia jų nebėra. Plius, artėja šventės, tai visi mano honorarai, tas kuklus atlyginimas ir šiokios tokios santaupos investuojamos į materialias meilės apraiškas artimiesiems. Nors, manau, jiems ir be to būtų gerai, bet vis tiek - sociumas reikalauja taip. 
   Na, bet ne visada elgiuosi taip, kaip "reikia". Štai dar nepasipuošiau (gal reikėtų sakyti - nepasipuošėm, juk ne viena gyvenu...) eglutės. Kažkaip vis ketinu, bet galiausiai abu su Vyru visiškai užmirštam ir geriau žaidžiam Assasin's Creed. Revelations (tiksliau, vienas žaidžia, kitas žiopso) arba žiūrim dokumentiką. Kad ir apie Antrąjį pasaulinį karą, pavyzdžiui.
   Sunku nepasiduoti tai kalėdinei psichozei, kai iš visų pusių tave atkuoja: pirk, dovanok, mėgaukis ir pan. Ir kažkaip žmogus susižavi, pasiduodi tiems marketingo triukams, taip įsigydamas dar vieną porą batų (nes su nuolaida, c'mon!) arba perki daugiau, nes nuo tam tikros sumos tau dovanoja kažką "magaryčių"...
   Laukiu, kada grįšiu namo, pas tėvus, į apsnigtą Šiaurę (tikiuosi, kad sniegas iš ten niekur per artimiausią savaitę nedings), kur su mama kepsim meduolius, su sese puošim namus ir eglutę, o su tėčiu eisim vedžioti Nairos. Kur vėl čežės šienas po staltiese ir kvepės tikra eglute. Kur viskas kažkaip paprasčiau, ramiau ir neįtempta. Siaubas, kokia nostalgija apėmė!..
   Turiu daug planų ateinantiems metams. Galvoju ir apie savo tinklaraštį (-ius), ką su jais toliau daryti (ne, rašymo apleisti neketinu), ką keisti. Pagyvensim, pamatysim.
   

Dangus pro kambario Šiaurėje langą.


Well hello there!


Pirmojo sniego trupiniai.


Eglė turi obsesiją, o aš ją pildau. Čia ne pirmoji tušinukinė tatoo.



Tėtis ir Naira. Ir ilgasis maršrutas iki Neste degalinės.


Pukai tėtis sukonstravo kačių hamaką prie radiatoriaus. Tebūnie kačių Rojus!


Draudimai VU.


Pirmosios dovanos draugams.


Vilniaus miesto eglutė, arba kodėl ji man primena televizijos bokštą?


Meditacija.


Pirmasis sniegas Šiaurėje. Jau kai drėbė, tai dribtelėjo...

Tad kol kas tiek mano gyvenime. Galvojau daryti Wishlist'ą, bet man nieko nereikia. Rimtai. Turėčiau jaustis laimingiausiu žmogum pasaulyje. Gal taip ir bus. Po sesijos. Tikėkimės. 


Šokio žingsneliu


Lietuvoje Baltos lankos baigia išversti ir išleisti beveik visus populiariojo japonų rašytojo Haruki Murakami kūrinius. Paskutinioji knyga čia, išvydusi dienos šviesą, buvo Visi Dievo vaikai šoka (iš japonų kalbos vertė Jurgita Polonskaitė). Ją pričiupau savo gimtojo (beveik) miesto bibliotekoje, vos tik padėtą į lentyną Naujos knygos
   Ištikima Murakami knygų skaitytoja tapau dar paauglystėje, kai Avies medžioklė buvo mano knyga Nr. 1 iiiilgus metus. Bėgant laikui supratau, kad visi šio rašytojo knygų siužetai gana panašūs, o dabar jau akivaizdu, kad ta kūrybinė versmė, kuri kadaise buvo tokia produktyvi, išsisėmė, tad prasidėjo kartotės ir Murakami knygas skaitau daugiau vedama senųjų sentimentų.
   Visi Dievo vaikai šoka - ne romanas, o pirmasis H. Murakami apsakymų rinkinys, kuriuos sieja vienas įvykis - žemės drebėjimas Kobėje. 
   Šeši apsakymų personažai kapstosi savo gyvenimuose: gamina valgyti, mylisi, rašo, susiduria su kitos plotmės būtybėmis - vėlgi viskas iki skausmo (jau) pažįstama Murakami skaitytojui. Išties, nieko naujo, tik vietoj vienos linijos romane, turimi atskiri šeši siužetai, kurie yra vis tiek be galo panašūs.
   Tam tikri elementai knygoje persipina, vaizdiniai keliauja iš vieno apsakymo į kitą, pavyzdžiui pirmasis tekstas Ateiviai išsilaipina Kušire koreliuoja su paskutiniuoju - Medaus pyragas, dėl vyriškio, laikančio dėžutę figūros, tad sukuriamas įrėmintas pasakojimas, žiedinė kompozicija.
   Varlio pasirodymas (Varlys išgelbsti Tokiją) irgi nėra stebinantis. Ir apsakymo pabaiga, kuomet tampa neaišku - ar visa ši istorija nutiko realybėje - nėra kažkoks išskirtinis atvejis Murakami kūryboje.
   Moters ir vyro sakntykiai knygoje pateikiami kaip labai efemeriški arba kupini nesusipratimų.

Problema ta, kad tu man nieko neduodi. O jeigu tiksliau, tu neturi ničnieko, ką galėtum man duoti. Tu švelnus, malonus, gražus, bet gyvendama su tavimi jaučiausi, tarsi gyvenčiau su oro gumulu. Žinoma, tai nėra tik tavo vieno kaltė. Tikiu, kad atsiras moterų, kurioms tu patiksi. (15 p.)

   Bet, vėlgi, ar tai kas nors naujo? Ši tema Murakami kūryboje buvo ypač eksploatuota romane Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės, kur mane įtikino daug labiau, nei paskutiniame apsakyme Medaus pyragas...
   Ar nusivyliau šia Murakami knyga? Galbūt. Labiau, sakyčiau, buvo nepateisinti lūkesčiai, jog bus kažkas naujesnio, šiek tiek kitokio. O dabar... Situaciją galima apibūdinti šios knygos citata:
„ <...> manau, kad net ir tokie padarai kaip Sliekas turi teisę egzistuoti šiame pasaulyje. Nes pasaulis - tai tarsi didelis švarkas, kuriame turi būti įvairiausio dydžio ir formos kišenių. (111 p.)

Haruki Murakami, Visi Dievo vaikai šoka, 
vertė Jurgita Polonskaitė, Baltos lankos, 2013, 160 puslapių.




27 Nov 2013

Cannes Lions: juoko ir kūrybiškumo dozė

Kino teatruose vėl riaumoja išradingieji Kanų liūtai. Kad reklama jau seniai tapo nebe prekių piršimo, bet ir vizualiniu menu, kuris teikia malonumą, liudija sausakimšos salės. Vakar į FC Vingį su bičiuliais traukiau ir aš. Išties, jei žiūrėti reklamą - tai kartą per metus. Ir tik per šį festivalį.
 
Įsiminęs 15-tukas:


Mano asmeninių simpatijų TOP 10:



26 Nov 2013

Introducing Mucha

Viename iš rugpjūčio įrašų jau pasakojau apie netikėtai atrastą meilę čekų menininkui Alfonsui Muchai. Antroji kelionė į Čekiją, iš dalies, buvo revanšas, nes Prahoje kaip tik vyko (ir tebevyksta) dvi parodos, kurios susijusios su šiuo nepakartojamu art nouveau srovės dailininku. 


A. Muchą išgarsino štai tokie piešiniai bei spalvingos, gausiai ornamentuotos reklamos:


Daugelį jų dabar galima pamatyti A. Muchos muziejuje, kur eksponuojami ne tik piešiniai, bet ir fotografijos, kadangi menininkas jas sumaniai panaudodavo savo darbams.
   Mucha darbavosi daugelyje sričių - nuo minėtųjų reklamų, iki interjero puošybos. Štai kad ir šv. Vito katedros (Praha) langai, kurios vitražus kūrė būtent jis. 


Didžiausias džiaugsmas - kad gavau pamatyti jo garsųjį Slavų epą, kuris kaip tik dabar eksponuojamas Prahos nacionalinėje galerijoje. Tai įspūdingo dydžio drobės, pilnos simbolių ir kuriančios neišdildomą įspūdį...


Pabaigai - dar keli kadrai iš Prahos žymiausio secesinio pastato - Savivaldybės rūmų (Municipal house), kur taip pat ryškus Muchos indėlis.






25 Nov 2013

Savosios pasakos paieškos


Kalifo rūmai (apie kuriuos jau pasakojau čia) pasirodė kaip itin smagus laisvalaikio skaitinys, todėl iš bibliotekos pasiėmiau antrąją Tahiro Shaho knygą apie spalvingą ir vakariečiui sunkiai suvokiamą Maroko pasaulį. Kai už lango vyksta kasmetiniai rudens-žiemos kataklizmai, patogiai įsitaisyti su knyga apie šiltus kraštus, mano galva, yra puikus sprendimas. Juolab, kad Tūkstančio ir vienos nakties šalyje pasakoja apie dar kitokį Maroko veidą...
   Tėvo figūra šiame pasakojime yra neabejotina ašis. Tahiras nuolat prisimena vieną ar kitą epizodą iš to meto, kai jo tėvas buvo gyvas, bando įsiklausyti į tai, ką jis pasakė - pabrėždamas, ar pernelyg neakcentuodamas, bet pasėdamas kokią nors minties sėklą į guvų, jauną protą. 
„Tėvas buvo įsitikinęs, kad geriausiai šalį galima suprasti klausantis jos pasakų ir istorijų. Jis dažnai išrykiuodavo priešais save mane su seserimis ir kerėdavo mus, skaitydamas ištraukas iš Alf Layla wa Layla, „Tūkstančio ir vienos nakties“. Šios pasakos veikia ypatingu būdu, sakydavo jis, jos parūpina protui pramogą ir sykiu perteikia savotiškas vidines žinias.“ (p. 17) 
 Prieš pradėdama skaityti mąsčiau, kokią idėją gali pabandyti eksploatuoti ši knyga - juk pasakoti apie gyvenimą Maroke - reikštų kartotis. Tačiau T. Shahas sumaniai skaitytoją kilsteli į Maroko metalygmenį - pradeda kalbėti apie pasakas.
   Pasakotojas išsikelia užduotį: kad geriau suprastų kultūrą, kad suprastų save, jis, pasiremdamas senaja berberų tradicija imasi ieškoti pasakos, gyvenančios jo širdyje. Žinoma, paieškos - anaiptol ne lengviausios, tuo labiau - kai niekas negali pasakyti, kokia yra tavoji pasaka. 
   Skaitant susidarė įspūdis, jog marokiečiai - atsipūtę išminčiai, pasakoriai, nors ši tradicija, kaip aiškėja iš knygos - miršta, žmonių galvas okupuoja egiptietiškos muilo operos. Tad Shahas ir dar vienas jo ambicingas bičiulis išsikelia tikslą - reanimuoti šią seną Maroko bruožą, į kiekvieną aikštę pasodinti po pasakorių.
   Knygoje pasakojama ir apie tai, kas nutiko, kai pasaulio knygynuose pasirodė Kalifo rūmai: atsirado nemažai žmonių, kurie norėjo į juos patekti ir niekaip negalėjo suvokti, jog realybė vis tiek ne tas pats, kas fikcija.
   Tikriausiai derėtų įspėti, jog ši knyga nėra toks lengvas pasiskaitymas kaip pirmoji. Galbūt dėl pasakų, kurios nori nenori, bet priverčia sustoti ir bent truputį apmąstyti tai, ką ką tik perskaitei. Galbūt dėl šiek tiek pakitusios pasakojimo manieros, kurioje sakiniai trumpesni, tekstas labiau segmentuotas, bet minties koncentracija taip pat didesnė.
   Na, o ar pavyko Tahirui rasti savo pasaką - neišduosiu. Bet dabar pačiai kilo noras pabandyti surasti savąją. Tikiuosi, kad šia idėja užsidegsite ir jūs!..
   
   

22 Nov 2013

Mademoiselle en vacance: Kutna Hora