31 Mar 2014

Heading Towards Spring









Pavasario pirmąjį mėnesį užbaigiau sportiškai - dviračiu numindama 50 km. Nors po žiemos kaulai ir raumenys braškėjo ir tampėsi, bet su užsispyrimu juk galima daug pasiekti. Kai oras gražus ir saulė skaisčiai šviečia, sėdėjimą namie laikau nusikaltimu pačiai sau. O ir pavasaris jau panašėja į tikrą pavasarį - su žibuoklėm, plukėm, dygstančia žole ir žąsų virtinėm padangėse...

- - -

When the real spring is just around the corner, I managed to greet it pretty properly - by riding bike for almost 50 km. It was hard, but I am really glad that my stubbornness worked in a good way this time! When sun is shining and the weather is nice, laying at home as couch potato is an unforgivable crime! 



17 Mar 2014

Abandoned Beauty

Apleisti pastatai man dažniausiai dvelkia liūdesniu - kažkada juose gyventa, mylėta, pykta ir džiaugtasi, o dabar jie stovi niekam nereikalingi, vėjo drebinamais langais ir pamažu yrančiomis sienomis... Tačiau fotografas Kai Fagerström parodė, jog ir apleistas pastatas gali pulsuoti gyvybe! Stulbinančiose nuotraukose galima pamatyti, kaip namai pamažu okupuojami... barsukų, usūrinių šunų ir voveraičių! Paganyti akis galite čia

- - -

Abandoned houses are somehow sad for me - some time ago they were full of people who lived, loved, argued, were happy and now they are just standing empty. But Kai Fagerström managed to show that these empty buildings can be filled with life again! In his fascinating photos he captures the process how houses are filling up with... badgers, raccoon dogs and squirrels! You can see more photos here




12 Mar 2014

Celebrating Independence

Vakar bevaikštant po miestą ir besidžiaugiant dosniais pavasario saulės spinduliais apėmė dar iki tol nepatirta nuotaika: viskas, kas vyko sostinėje, man įgavo naujų spalvų - kažkur iš labai labai giliai pajutau, ką iš tiesų reiškia laisvė ir kodėl taip svarbu reaguoti į tai, kas dabar dedasi Europoje.

- - -

Yesterday when I was walking through the streets and absorbing the wonderful warmth of early spring's sun, suddenly I understood, what kind of mood I've been in lately: the celebration of our independence day made me feel what is liberty, what it is to be free, and why it is so important to react to the things which are happening right now in Europe. 










5 Mar 2014

Gyvenimo troškimas


Yra tokių autorių, kuriuos atrandi ir paskui po truputį jaukiniesi. Manau, jog J.M. Coetzee - būtent toks atvejis: pradėjau pažintį nuo Age of Iron, po pertraukos kibau į jo Barbarų belaukiant, o štai prieš porą savaičių užverčiau paskutiniuosius Life and Times of Michael K puslapius. Kai pabandau verbalizuoti tuos pojūčius, kuriuos man sukelia kiekviena jo knyga suprantu, jog tekstuose visada slypi kažkas panašaus, bet sykiu - ir kažkas visiškai kito.
   Coetzee personažus renkasi iš sociumo paribių: senyvos, sergančios moterys, asocialūs asmenys, taisyklių laužytojai... Istorijos, kurias jie gali papasakoti ir yra stiprioji Coetzee tekstų vieta.
   Maiklo gyvenimą nuo pat vaikystės lydi defektai - jis gimsta su kiškio lūpa ir dėl to deformuota nosimi (The lip curled like a snail's foot, the left nostril gaped, p. 3). Nenormali vaiko išvaizda ir protinis atsilikimas lemia glaudžių santykių tarp vaiko ir motinos trūkumą. Ne tik emocinę, bet ir fizinę distanciją įkūnija Huis Norenius - įstaiga, skirta tokio paties likimo vaikams kaip ir Maiklas, kur pastarasis praleidžia 15-ka metų. 
  Knygos veiksmas vystosi karo fone: ponia K sunkiai serga ir Maiklas ją įkalba savadarbiu vežimuku važiuoti į jos gimtinę. Įgyvendinti planą pavyksta iš antro karto, tačiau netrukus mama miršta ir Maiklas lieka vienas, įstrigęs kažkur pakeliui į užsibrėžtą tikslą, su mamos pelenų dėžute rankoje.
   Vis dėlto Maiklas tęsia kelionę ir aptinka apleistą sodybą, kuri kaip ir atitinka mamos gimtinę iš jos pasakojimų. Čia jis randa ne tik užtvanką ir moliūgų bei melionų sėklų, bet ir suvokia savo pašaukimą. Pašaukimą būti sodininku.
   Maiklas pabuvoja ir dvejose darbo stovyklose, tačiau jis nori gyventi sau, jis nori dirbti sau, o ne kitiems. Jam reikalinga žemė. Jis ir pats save suvokia kaip žemės kirminą (p. 182). 
  Žemė - tikroji Maiklo K motina. Jis vieną sykį gimė iš moters, tačiau pasaulį išvydo deformuotas. Kai grįžęs į apleistąją sodybą jis išsikasa bunkerį ir jame slepiasi, o vėliau ten panyra į savotišką hibernavimo būseną - vis tai suponuoja bandymą grįžti į tikrosios motinos - Žemės - įsčias. Ten vyrauja ramybė, kuri priešinama karui, vykstančiam virš jos. Kareiviams, kurie suradę ima jį tardyti, K sako, jog jis tiesiog miegojęs, o šie jį pažadinę (p. 123) Šis miegojimo ir pabudinimo ne laiku motyvas juntamas visoje likusioje knygoje - tarsi dar viena atimta galimybė išvysti pasaulį iš naujo.
   Maiklo buvimą kitokiu nei visi supranta ir įvertina tik gydytojas, kurį šis nusikamavęs ligonis tarsi apsėda. Dienoraštinio pobūdžio užrašuose bandoma apsvarstyti, kodėl jis toks, kas tai lemia: 

I alone see you as neither a soft case for a soft camp nor a hard case for a hard camp but a human soul above and beneath classification, a soul blessedly untouched by doctrine, untouched by history, a soul stirring its wings within stiff sarcophagus, murmuring behind that clownish mask. You are precious, Michaels, in your way; you are the last of your kind, a creature left from an earlier age <...>. (p. 151) 
    Life and Times of Michael K pasakoja apie žmogų, norintį tiesiog gyventi - būti niekeno netrukdomam, nevaldomam. Tokie siekiai įstatymų sustyguotoje visuomenėje - neįmanomi, todėl žmogus, bandantis gyventi kitaip yra išsyk traktuojamas kaip "taisytinas sociumo elementas", kuriam galvoje (geriausiu atveju) trūksta bent poros varžtelių. Tačiau Maiklas puikiai suvokia ką jis darąs, visi jo veiksmai yra apmąstyti ir turintys pagrindą. Bėda ta, jog jis niekam jų prasmės negeba (ir nesistengia) perteikti, nes žino, jog bet kuriuo atveju liksiąs nesuprastas, o ir manipuliuoti žmonėmis - ne jo stichija ir tikrasis noras:

And if I had learned storytelling at Huis Norenius instead of potato-peeling and sums, if they had made me practice the story of my life every day, standing over me with a cane till I could perform without stumbling, I might have known how to please them. <...> When my story was finished, people would have shaken their heads and been sorry and angry and plied me with food and drink; women would have taken me into their beds and mothered me in the dark. Whereas the truth is that I have been a gardener <...> and gardeners spend their time with their noses to the ground. (p. 181)
  Knyga Life and Times of Michael K nepriskirtingas lengvųjų skaitinių kategorijai, tad jei nenorite kamuotis gyvenimo prasmės paieškų ir absurdo akivaizdoje, šios knygos nerekomenduoju. Visais kitais atvejais - privalomas skaitinys, galintis įsitaisyti ir jūsų namų bibliotekoje! 
3 Mar 2014

Mardi Gras in Vilnius

Nors užgavėnės iš tiesų bus tik rytoj, bet Vilniuje jau šeštadienį šurmuliavo persirengėliai, o Gedimino prospektas atidarė mugių sezoną (savotiška įžanga į būsimą Kaziuko mugę, sakyčiau). Paskutinis mano užgavėnių šventimas buvo prieš du metus, kai su sese ir vyru (tuomet dar vaikinu) keliavome į Rumšiškes. Šiemet užgavėnių tikriausiai nebūčiau šventusi, jei ne folkloro kolektyvas, kuriame dainuoju - turėjome linksminti miesto gyventojus ir svečius. Ta proga virtau Smurgainių, garsėjusių savo meškų akademija ir riestainiais, auklėtine Meškute. Žinoma, apie tai, kad koncertui reikės kažkokio kostiumo, buvo susivokta paskutinę minutę, tad teko greitai improvizuoti. Laimei, į spintos gilumą dar nebuvau nugrūdusi savo kailinių, o iš dėžės beliko išsitraukti žieminę kepurę su ausimis, pasidažyti nosį ir... voila! 

- - -

Celebrating Mardi Gras is a tough mission. This carnival was supposed to be held tomorrow, but in Vilnius we did it on Saturday. Gediminas avenue opened up it's fair season (it's like a prelude for the upcoming and most popular one - Kaziukas fair) and we got to eat some delicious traditional meals. Hurray for the food!
   The last time I was celebrating Mardi Gras was two years ago in Rumšiškės (I went there with my sister and my husband-to-be). This year I would have skipped this carnival again, but I went there with the folk ensemble, which I belong to. So, within a very short amount of time, me and my husband, we had to come up with some masks. Since I have wonderful fake fur coat and hat with ears I thought that I can play bear. And so I did (see pictures below). 



Savo gretose taip pat turėjom Čigonę... / In our company we also had a Gipsy... 


... piktą dieduką, grojantį ukulele... / ... an angry uncle with ukulele... 


... našlę ir jos jauniausią sūnelį... / ... a widow and her youngest son... 


... Kipšelį... / ... the black gentleman... 


... ir velnio muzikantą. / ... and the Devil's minstrel.



Žiema, žiema, bėk iš kiemo! ;)