30 Jun 2013

Meška Šiaurėje: knyggraužystė, gamta ir šunybės

















Grįžiusi į Šiaurę jaučiuosi dvejopai: vieną vertus izoliuojuosi nuo plačiojo pasaulio ir tampu sunkiai pasiekiama (vieninteliu ryšininku lieka telefonas, bet ir tas dažniausiai paliekamas dulkėti ant lentynos), antra vertus - nusimetu visus miesto pavalkus, nuolatinį skubėjimą, užmirštu savo nuolatinį "palydovą" stresą ir galiu kibti į knygas, braškes, myluoti šunis, važinėti dviračiu, klausytis dulkėtu kaimo keliuku lakstančių kaimynų bamblių, suvokti, kad nostalgiją kelia karvių mūkimas ir paprasčiausias nupjautos žolės kvapas. Birželio pabaigoje pasitaikiusi nuoširdaus atsipūtimo minutė namie pravertė, nes vakar baigėsi tokia hella of a week, taip sakant, kur buvo daug lakstymo, kalbėjimo angliškai (ir staigaus suvokimo, kad tavo žodynas vis dėlto nėra toks turtingas, kaip iki tol atrodė...), įvairių liapsusų, pažinčių, neįtikėtino nuovargio, bet, vis dėlto, ir kalnas teigiamų emocijų. Dar viena savanoriavimo patirtis. 
   Laukia ne ką mažiau intensyvi liepa, o po to - ir gana panašaus nusiteikimo reikalausiantis rugpjūtis. Baigsis tuo, jog apsidairysiu - o ir vėl sėdėsiu kurioj nors universiteto auditorijoj bandydama perprasti semiotikos vingius ir pirmame kurse neperkąstas subtilybes... 






13 Jun 2013

Saulėlydis






Vienas iš dabartinio mano būsto privalumų - plati Vilniaus panorama, kurią kartas nuo karto paįvairina įspūdingi debesų šou ar nuspalvina ryškūs saulėlydžiai. Vienas toks buvo prieš porą dienų. Imu jausti, kad išties vasara išties jau čia, ir ja reikia mėgautis!
10 Jun 2013

Neįvykusi pasaka: Snow White and the Huntsmen

Režisierius: Rupert Sanders
Aktoriai:  Kristen Stewart, Chris Hemsworth, Charlize Theron
imdb.com įvertinimas: 6.2
metacritic.com įvertinimas: 57/100
2012

Apie šį filmą buvau pasiskaičiusi nemažai žiūrovų recenzijų, tad sėdau žiūrėti su šiokia tokia nuostata. Ir, pasakysiu, tikrai nesuklydau savo lūkesčių kartelę nuleisdama tikrai, tikrai žemai.
  Spėju, jog pasakoti Snieguolės ir septynių nykštukų istorijos niekam nereikia. Tuo labiau, kad šiame filme ji tikrai nėra pagrindinis, o, sakyčiau, tik šalutinis elementas.
   Pradėsiu nuo to, kas filme paliko gerą įspūdį.
   Pirmiausia - Chriso Hemswortho vaidyba. Kaži, kai jis buvo atrinktas Medžiotojo vaidmeniui, ar žinojo, kas bus jo partnerė?.. Šiam žmogui reikia duoti oskarą ar bent jau gaublį už tai, jog vienas bandė išvežti visą šio filmo romantiškąją liniją. Stebint jo vaidybą išryškėjo didžiausia šio filmo režisieriaus klaida - nesugebėjimas parengti lygiaverčių aktorių. Kristen Stewart (prie jos grįšiu šiek tiek vėliau), kad ir kokia paauglių garbstoma dievaitė bebūtų, niekada savo gebėjimu vaidinti neprilygs Hemsworthui, o tuo labiau - C. Theron. Todėl stebint Medžiotojo pastangas išjudinti savo mažą emocijų spektrą turinčią kolegę buvo tikrai labai graudu. 

   Ką jau ką, o girtuoklį jis sugebėjo vadinti puikiai. Ir pretekstą tam turėjo - karalienės nužudyta mylima žmona, šuniui ant uodegos nuėjęs gyvenimas ir pan. Tik kai filmo pabaigoje, prieš lemtingąjį bučinį jis Snieguolei pasakė, jog ji primena jam mirusią žmoną, pagalvojau, jog su moterimis šiam personažui tada išties nesiseka... 
   C. Theron į Karalienės vaidmenį įsijautė pakankamai ir sugebėjo įtikinti. Žinoma, šiek tiek kliuvo tokios emociškai perspaustos vietos, pavyzdžiui, scenoje, kuomet atnešamas ir pastatomas stebuklingas veidrodis, ji nei iš šio, nei iš to pradeda isteriškai šaukti ant sargybinių, kad jie išeitų, nors, akivaizdu, jie ir taip ruošėsi tai padaryti. Lygiai taip pat emocinį perviršį turėjo ir paskutinioji scena, kuomet ji savo monologą porino stovėdama ugnyje. 


   Tačiau nepaisant tokių išsišokimų, Theron sugebėjo sukurti itin tamsų Karalienės portretą. Nuotrupos iš praeities (flashback'ai) šiek tiek atskleidė jos elgesio priežastis - motinos burtai, kurie sykiu ir prakeiksmas, tampa jos paranojiškos ir žiaurios asmenybės sukūrimo priežastimi. Plius, jos neaiškūs santykiai su broliu filme palieka incesto prieskonį. Ir Theron tai apjungia, sukurdama įtikinamą antagonistę.
   Galiausiai, tai kas blogiausio gali nutikti kiekvienam filmui - K. Stewart. Pirmas 20 minučių aš bandžiau pateisinti jos elgesį: taip, ji 10 metų kalinta bokšte, viskas jai keista, kelia nuostabą, ji sutrikusi ir t.t. Bandžiau ieškoti priežasčių, kurios tokią jos veido išraišką padarytų priimtina:


   Filmo vietas, kur Stewart buvo užsičiaupusi, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir būtent tada pasimatydavo, jog ji GEBA išreikšti ir kitokias emocijas - kukli šypsena ar kietai sučiauptos lūpos pasako daug daugiau, nei kelios, be jokios intonacijos ištartos eilutės (o filme ši aktorė jų ir taip daug neturėjo...).
   Šiai juostai buvo reikalinga stipri aktorė, kuri nebūtų užgožta Hemswortho ir Theron talentų bei, kaip pastebėjo ne vienas rašęs apie šį filmą, Snieguolė juk turėjo būti gražesnė už Karalienę, tiesa?..
   Aktorė (net nežinau ar ją čia taip reikėtų vadinti...) visiškai nesugeba įsijausti į savo naują personažą. Stebint ją susidaro įspūdis, jog Stewart mano, kad visuose filmuose galima vadinti taip, kaip Saulėlydžio sagoje. Ir, tiesą pasakius, šis filmas dėl jos vaidybos ir tampa kažkuo panašus į šį vampirijados apogėjų: jeigu ten Kristen teturi būti tuščiavidurė, silpna ir nuo kitų priklausoma veikėja, tai lygiai taip pat čia už ją kovoja Medžiotojas, nykštukai, kunigaikščio sūnus Viljamas. Ir visiškai neįtikina nei jos "inspiracinė" kalba, pasakyta vos jai atsibudus po bučinio (neįmanoma pateisinti tokio staigaus energijos antplūdžio, kai iš bestuburio moliusko, matyto visą filmą, bandoma nulipdyti Žana d'Ark), nei bandymas su Karaliene kovoti kardu (juk filmo pradžioje ji net Medžiotojo duoto peilio nesugebėjo tinkamai suimti, tai iš kur atsiranda tokie gebėjimai kapoti kardu?). Viskam trūksta emocijos, trūksta įtikinamumo. 
   Jeigu Snieguolė vadinama tyriausia, tai kodėl šokdama su nykštuku į Medžiotoją žiūri tokiu gašliu žvilgsniu ir išspaudžia tokią viliokišką šypseną, kad jos skaistumu tampa itin sunku patikėti?.. Kaip jau minėjau, tarp dviejų pagrindinių aktorių nėra jokio emocinio ryšio. Medžiotojo personažas čia labiau dirba kaip vertėjas - tik pažiūrėjus į jį galima suprasti, kokią emociją Stewart turėjo parodyti (bet, o varge!) jai vėl nepavyko...
   Net ir pati filmo pabaiga, tas kulminacinis momentas, kai Snieguolė karūnuojama - kodėl Stewart veide tokia išraiška, nelyginant jai uždėtų erškėčių vainiką? Na, taip, karaliauti - ne juokas, bet žvelgiant į tokią karalienę, kurios akys kaip išgąsdinto veršelio susidaro įspūdis, jog ne tik ji nežino už ką yra karūnuojama, bet, tuo labiau, kiti taip pat to nesupranta...
   Summa summarum: šias 127 minutes gelbėjo tik Hemswortho ir Theron vaidyba bei neprasti kompiuteriniai efektai (kad ir tas miško trolis, kuris, mano nuomone, filmui būtų padaręs daug gero, jei Stewart toje scenoje būtų prarijęs...) ir garso takelis, atliekamas Florence and the Machine. Jeigu norite pamatyti kaip NEREIKIA vaidinti, galite šį filmą pažiūrėti ir paglostyti savo savimeilę žinodami, kad tikrai galėtumėte viską atlikti geriau. 

P.S. Kad atvėpusi lūpa jau tampa Stewart skiriamuoju ženklu (ir galbūt dėl to ji neketina susičiaupti) galima įsitikinti pažiūrėjus 2007 m. išleistą Into the Wild, kur ji teturi nedidelį vaidmenį, bet, tiesą pasakius, ir tą sugeba sugadinti:





   

   
7 Jun 2013

Summer Time





Pasisėdėjimas su Pau-Pau ir Ju po jų bakalaurinių gynimų. Šaunuolės mano mielosios!


Malonus antradienio ekskursas. Mune, ačiū tau dar sykį ;)







Vasara smogė man visu pajėgumu: kažkaip nebestresuoju nei dėl sesijos, nei dėl krūvos susikaupusių darbų. Kažkur giliai viduj tikiu, kad viską spėsiu padaryti gerai ir laiku. Užtat vienas po kito į mano dėmesio lauką patenka įvairūs renginiai. Paskutinysis - Lanos Del Rey koncertas.
   Įsijungė kažkoks man dar iki galo neperprastas rėžimas - kai vakar per liūtį visi slėpėsi po pastogėmis, aš sau ramiai šlepsėjau senamiesčio grindiniu su skėčiu virš galvos ir džiaugiausi kojas skalaujančiu lietaus vandeniu. Tokia atsipalaidavus seniai bebuvau. Keista.
   Važinėdama dviračiu pamatau daug gražių ir iki tol nepastebėtų dalykų: įvairių spalvų gėles, pražydusias Neries pakrantėse, ančių porelę, besimėgaujančią saule... Apskirtai, kai po ilgos pertraukos važiavau troleibusu buvo taip nepatogu ir ankšta, kad maniau, jog išlipsiu kitoje stotelėje ir geriau eisiu pėsčiomis (bet pagailo to išleisto lito bilietėliui, tad likau dardėti senute Škoda toliau). 
   Vakarus leidžiu su Draugu žiūrėdama Marvel filmus: pradėjom nuo The Avengers, o baigėm Iron Man'o pirmu filmu. Šįvakar peržiūrėsiu antrąją Tonio Starko nuotykių dalį, o rytoj eisim į kiną žiūrėti trečiojo. Į tai, jog jaučiu net kažkokį malonumą žiūrėdama tokius filmus žvelgiu dvejopai: 1) reikia susirūpinti savo filmų pasirinkimais; 2) vasarą galima viskas (prie Kubriko, Lynčo, Hičkoko grįšiu rudenį. Pažadu).
   Galiausiai - dar vienas pirkinys (mama, nors sakiau, kad galėsi mane sarmatinti, jei dar vienus batus nusipirksiu, bet čia jau buvo neįmanoma atsilaikyti!.. Tuo labiau, kad apie juos galvojau visą savaitę, vadinasi, man jų iš tiesų reikia!). Žinodama, kad Charlotte Olympia balerinų su kačiukų snukučiais gyvenime neįpirksiu, tikrai labai nudžiugau, kai New Yorker'y pamačiau šiuos ūsuotuosius. Žinoma, kokybės atžvilgiu iki Charlotte batelių jiems kaip pėsčiom iki Marso, bet, c'mon, turėti kažką panašaus jau yra didelis pasisekimas (tuo labiau, kad ketinau šturmuoti eBay net, kažko tokio ieškodama).
   Vazoje pamerkti bijūnai kvepia ir dėl to kyla didelis gimtosios Šiaurės ilgesys (ten, deja, bijūnų nėra Bet auga didžiulis jazmino krūmas). Galbūt po savaitės jau vartysiuosi po obelim sode arba eisiu ravėti braškių. Ir viena, ir kita man dabar skamba (net pačiai sunku patikėti) vienodai patraukliai.