30 Oct 2013

Nepasiduoti džinų sąmokslui


Kai užverčiau knygą supratau, kad buvau visai pasiilgusi tokių greitų skaitinių: Kalifo rūmų ėmiausi vieną popietę, skaitymą tęsiau kitą dieną, 3-jų valandų kelionėje autobusu, o tos dienos pavakarę reikalas buvo baigtas. Na, gal ne tiek baigtas, kiek net savotiškai prasidėjęs - dabar po truputį skaitinėju antrą Tahiro Shaho knygą Tūkstančio ir vienos nakties šalyje ir tęsiu pažintį su vakarietiškai logikai nepaklūstančiu Maroku. 
   Siužetas gana paprastas: knygos autorius (taip, čia drąsiai galima daryti šį, šiaip jau literatūros analizėse neleistiną liapsusą - tapatinti knygos veikėją su autoriumi), suvokęs, jog Londonas yra dusinantis ir pilkas miestas, nusprendžia suteikti priekonių savo kasdienybei... įsigydamas būstą Maroke. Šeima yra priversta sekti paskui šį nutrūktgalvį avantiūristą (čia šį žodį vartoju be jokių neigiamų konotacijų) į kitą žemyną, į kitą kultūrinę ir religinę platumą ir taikstytis su viskuo, ką Shahas daro, nes taip liepia marokietiškos tradicijos (visą laiką žavėjausi ir stebėjausi jo žmonos - Rachanos - kantrybe ir atsidavimu savo vyrui).
   Deja, Marokas, kokį Shahas prisiminė iš vaikystės, čia jį pasitinka pasikeitęs. Žinoma, tetebuvo esminiai elementai - viduramžių gatvelių labirintai, senieji amatų meistrai, kvapai ir skoniai, bet realybė skyrėsi nuo atsiminimų, kai po šią šalį buvo keliauta su tėvu. Tad suaugęs ir gyvenimo ragavęs pasakotojas-autorius leidžiasi į šalies pažinimą pats, savarankiškai ir bando mokytis iš savo klaidų.
Name tvyrojo su niekuo nesupainiojama dvasia, menanti buvusią didybę. Jis, kaip nukaršusi aukštuomenės gražuolė, buvo senas ir sutrešęs, tačiau kadaise gyveno visai kitaip. Nesunku buvo įsivaizduoti jo istoriją, pokylius, paslaptis. Tikriausiai tai pasirodys absurdiška, bet iškart pajutau namo skleidžiamą energiją, tarsi jis būtų mane pripažinęs. (p. 24)
   Būstas, kuriame apsigyvena jauna britų (nors jis pats - anglų-afganų kilmės, o žmona - indų) šeima - ne bet koks, o tikri rūmai. Tiesa, jie taip ir vadinasi - Dar Khalifa (Kalifo rūmai). Tai įspūdingo grožio ir dydžio pastatas, kuriame telpa sodai, fontanai, baseinėliai, nesuskaičiuojami namukai, pagalbinės patalpos, arklidės ir kt. Kartu su rūmais jis paveldi ir tris sargus, kurie panašūs labiau į niekšelius ir įvariausių planelių kūrėjus, nei į viskuo šeimininkui pasiryžusius padėti tarnus. Jie, nieko neišmanantį atvykėlį-baltaodį-užsienietį šokdina pagal savo dūdelę, į taktą trepsėdami minkštomis baboush šlepetėmis.
Sargai sumirksėjo. Paskui linktelėjo galvomis. Jie išmanė tradicijas, o Maroke tradicijos - gyvenimo pagrindas. Vakaruose lentomis užkaltas negyvenamas namas gali privilioti nelegalius gyventojus. Bet arabų pasaulyje visi puikiai žino, kad tušti namai traukte traukia piktąsias galias. Palik namus negyvenamus kelioms savaitėms ir nespėsi nė apsižiūrėti, o juose nuo grindų iki lubų sijų bus grūste prisigrūdę tuntai neregimų džinų. (p. 26)
  Taigi, pasakojimo ašis -  džinai. Tiksliau, asmeninė Kalifo rūmų džinė, savo nepasitenkinimą rodanti negyvomis katėmis, pakartais ežiukais ir kitais baisiais būdais. Istorijos herojus nuolat įkalbinėjamas atlikti egzorcizmą - taip namai bus išlaisvinti iš klastingosios kenkėjos įtakos. Žinoma, galų gale egzorcizmas įvyksta, nes rūmuose po truputį viskas tampa nevaldoma...
   Ko moko ši knyga? Pirma pamoka - niekada nemokėti marokiečiui iš anksto, nebent nori pamatyti jo kulnus. Taip nutinka su architektu, kuris vos Kalifo rūmų nepaverčia laužu. 
   Antra pamoka - visada kvestionuoti marokiečio atsidavimą, nes didelėje draugystėje beveik visada slypi koks nors kabliukas.
   Trečia pamoka... Išmokti rasti laiko sau. Pasėdėti kavinėje, lėtai gurkšnojant puodelį kavos ir stebint miestą aplinkui (dabar tai laikau savotiškais namų darbais, kuriuos vieną ramią popietę reikės atlikti).
   Išties nepretenzinga knyga, šaltą ir vėjuotą rudens dieną leisianti bent mintimis nusikelti į saulėtą Maroką. Žinoma, jei herojaus-pasakotojo-autoriaus naivumas per pirmus 20 puslapių neišves iš kantrybės. Bet, summa sumarum, rekomenduoju (galėsite ne tik patys paskaityti, bet ir su draugais pasidalinti). 

Tahir Shah - Kalifo rūmai: metai Kasablankoje, Tyto alba, 2009 m., Vilnius. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

P.S. Jei labai maga pamatyti kaip atrodo Kalifo rūmai, galite pasigrožėti jais Dar Khalifa Pinterest paskyroje!


23 Oct 2013

Žmogiškoji Greimo pusė

Jau senokai ketinau perskaityti šią knygą. Kai viename iš Vagos knygynų išpardavimų pamačiau A.J. Greimo ir A. Kašubienės privačiąją korespondenciją supratau, jog tai - ženklas ir metas šiems susirašinėjimams nutūpti ir į mano lentyną, šalia kitų, rimtųjų semiotikos korifėjaus veikalų.

  
 Skaitant šiuos laiškus man atsivėrė visiškai kita, kaip ją sau įvardinau - žmogiškoji - Greimo pusė. Žmogus, kuris visą gyvenimą paskyrė semiotikos teorijos kūrimui ir tobulinimui, nepailsdamas rašė analizes ir leido knygas laiškuose atsiskleidžia kaip pavargęs, retrospektyviai žvelgiantis (laiškai rašyti 1988 - 1992, iki pat Greimo mirties) ir daugelį gyvenimo dalykų permąstantis žmogus.
 Aleksandros Kašubienės, po 47 metų laiškais atnaujinusios ryšį su Algirdu Juliumi Greimu, laiškuose atsiskleidžia platus emocijų spektras: nuo atsargaus, mokinukiško klausinėjimo iki sprendimo ryšius nutraukti, nes, kaip vėliau situaciją reziumuoja A.J.G. mūsų pasikalbėjimas išvirto kažkaip į stilių "tu durnas, ne, tu durnas" (p. 186). Greimas, tuo tarpu, nuo tėviško, pamokslaujančio tono gali gana staigiai pereiti į kalbėseną žmogaus, kuris nebežino kas jo laukia, bet numano, jog nieko gero.
Gyvenu - jei tas žodis tinka - maždaug lavonišku gyvenimu: dar neatsakiau į kalėdinius sveikinimus, visi "reikalai" sustoję, stalas apkrautas ir net betvarkėje tvarkos nebeatrandu. Jei dasirisiu iki kovo mėnesio, gal atkusiu. Jei ne - pažiūrėsim. <...> (p. 201)

Skaičiau ir savotiškai džiaugiausi, jog keičiasi ir mano susidarytas įspūdis apie šį mokslininką. Jei anksčiau vaizdavausi griežtą ir bekompromisį žmogų, kuriam priimtiniausias mąstymo būdas - viską paversti priešybių kvadratais, tai laiškuose radau pasimetųsį subjektą, kuris svarsto, kad protingo žmogaus įvaizdį jis kitiems sudaro tik dėl to, jog nesugeba atsakyti į klausimą "kur aš sau esu" (p. 172).

   Linksminu save zuikio ašaromis - negi aiškinsiu tau, kad Rudis irgi norėtų patekti į dangų, kad jis to vertas <...>. O geras buvo šuo, geriausias iš šunų, per penkioliką metų, kartu kėlėm, kartu gulėm, kartu mylėjom, kartu lojom ant piktų žmonių. <...> Rudi, tarp mūsų kalbant, prisipažinsiu, kad tave mylėjau, kodėl tave mylėjau: tavo žvilgsnis, nežiūrint linksmos uodegos, priminė man liūdnas mano tėvo akis. Visi mes tos pačios šunų rasės. (131-132 p.)

 Paskutinis dalykas, kuris man tapo dar viena savotiška jungtimi - tai Greimo šuo Rudis. Kadangi internete niekaip nepavyko rasti "originaliojo" Rudžio fotografijos, įdedu nuotrauką kito, ne ką mažiau nuostabaus Rudžio, su kuriuo gyvenime man pačiai teko susipažinti, ir kuris jau treti metai laksto po amžinos medžioklės plotus...



Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai 1988-1992, Vilnius: Baltos lankos, 2008
 
21 Oct 2013

Meška Šiaurėje: vanile kvepiantis savaitgalis








Po beveik dviejų mėnesių vėl žengiau gimtosios Šiaurės keliukais. Ir ką, ruduo jau ir čia eina į pabaigą, lietus, vėjas ir šaltis darbuojasi, kad ant medžių kuo greičiau nebeliktų lapų. Būdama ten kelias dienas patyriau ir lietų, ir saulės paskutinę šilumą, ir šalną, kuri smagiai gnaibė nosį, kai ryte traukiau į turgų apsipirkti.
   Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man reikia erdvės, gyvenimas miesto degtukinėse (taip daugiabučius įvardijo vienas iš mano buvusių mokytojų gimnazijoje) mane slegia. Grįžusi namo pasikraunu tokios teigiamos, pažįstamos ir labai pasiilgtos energijos. 
   Šeštadienį mama mane mokė kepti varškės apkepą, kuris visus namus pripildė vanilės aromato. Buvo jauku ir sava, o dar gavau prisėsti prie savo (bene) geriausio draugo - pianino... 

Pabaigai - keli kadrai iš mano ir tėčio pasivaikščiojimo, kurio pagrindinė kaltininkė - mūsų šunytė Naira, nes ji nori nutapsėti vis ilgesnes distancijas :)

10 Oct 2013

Prisijaukinant rudenį



Rudenį Vilniuje pastebėjau tik vakar, kai išsitraukusi dviratį myniau pro Tuskulėnų rimties parką. Tokie aukso kalnai mane pasitiko, kad net žadą atėmė! Stovėjau, žiopsojau ir tada supratau, kad reikia tai įamžinti.
   O mano gyvenimas teka po senovei. Gal kiek intensyviau, gal neberandu tiek laiko sau ir... knygoms. Štai, karts nuo karto, tėtis mane pradžiugina kokiu nors MMS'u (nes, dukra paklydėlė, Šiaurėje nebuvau jau beveik du mėnesius...). Paskutinysis įrodė, jog miškas dar net labai prodyktyvus:


 Kol radiatoriai dar netapo visuotiniu buto traukos centru, žiūriu į savo katę, kuri rodo, kaip reikia taupyti šilumą. Kažkur skaičiau, kad žmonės turėtų sekti gyvūnų pavyzdžiu ir elgtis taip, kaip jie: kai karšta - gerti daug skysčių ir kuo mažiau judėti bei pan. Remiantis mano katės logika, šaltuoju metu neveiksni turėčiau būti didžiąją paros dalį. 


Iš linksmų įvykių (nors nesakau, kad pas mane nelinksma ir šiaip) - išleidom draugę į žmonas. Buvo šaunus mergvakaris, apipintas liaudies dainomis, juoku ir visokiais kitokiais dalykais. Čia būsima jaunamartė šypsosi su įspūdingu vainikėliu ant galvos (ačiū tau, Diana!!!).


Pabaigai - dar keli šio įspūdingo rudens vaizdeliai, kurie nuteikia gal kiek ir melancholiškai (nes, brace yourself, winter is comming!), bet vien dėl tokių peizažų saulėtą rudens dieną sėdėjimą namie laikau nusikaltimu!



1 Oct 2013

To Experience Tartu (again)

Since I met lots of wonderful people there, I thought that it would be unfair, if I write in Lithuanian. So here it is. A post in English.
   Why (again) Tartu? Well, I participated in the international conference Bridges between Baltics, so that was the main reason to visit this lovely city. Now I can bravely boast, that I saw Tartu in all seasons: spring/summer, autumn and winter. And this city easily passes the test - it is beautiful in any time of the year!
   I spotted some changes there - some houses were renovated, some graffiti removed, but what never changes - the tasty cakes, pies and other sweets in legendary Werner's cafeteria! Also, the strange public, which gathers in the most queer (in my opinion) place in Tartu - pub Zavood
   And now - few pictures to illustrate my adventures there. I hope that was not the last time I visited this old Estonian city!




Dinner in the highest restaurant in the World (The Gunpowder Cellar )









One of many stickers in Zavood pub



Cacao and Napoleon's cake at Werner's


Looking all serious :)