1 Feb 2012

Meška šiaurėje

Atostogos namie, I dalis

Namo grįžau kaip tik prasidėjus didiesiems šalčiams. Termometro stulpelis kasdien ėmė kristi vis žemiau, sinoptikai ir toliau gąsdina -30 laipsnių, o aš ieškau storesnių kojinių ir šiltesnio megztinio. Namus apšildantį ,,pečių“  ir radiatorius tikrai myliu kaip savo brolius. O mane, kaip gerą šildytuvą labai pamilo katinas, kuris pasėdėjęs pas močiutę kambaryje ant palangės greitai persikrausto ant mano kelių ir palaimingas pusvalandį nusnūsta.
   Tėtis užvakar pakabino lesyklėlę zylėms, žvirbliukams ir sniegenoms, kurios gana reti svečiai. Šįryt, kol gurkšnojau arbatą virtuvėj prie stalo, sesuo pro langą matė kaimynų katiną kantriai tupintį po lesyklėle. O paukščiukų tai ten nebuvo nė kvapo...
   Tikra Šiaurė. Einant sniegas gurgžda, kaimynų sūnus (studentas!) nulipdė žavų besmegenį:


Deja, mes su sese nespėjom, nes mums grįžus sniegas nebelipo. O gaila. Būtumėm kaip kažkada pilną kiemą pokémonų prilipdę...
   Ir štai vakar sesuo išjudino mūsų šeimą, kad po sočių pietų eitumėm pasivaikščioti: ,,Juk taip gražu, o šalta nebus, kai vaikščiosim ir, apskritai, einam, einam, einam...“. Na ir išėjom. Pirmiausia nusprendėm – iki Ąžuolpamūšio piliakalnio. Ir taip prasidėjo mūsų poros valandų žygis...

Pirmoji užduotis – saugiai pereiti Via Baltica – įveikta :]

Toliau nusprendėme, kad pabūsime selemonais paltanavičiais ir pažiūrėsime, kokie žvėreliai mūsų laukais laksto (beje, šio autoriaus ,,Pėdsekio vadovą“ vaikystėje suskaičiau iki skutelių ta tiesiogine žodžio prasme...). O pėdelių – kiek nori ir įvairiausių:

pelytės (deja, kokios nei vienas nesugalvojom)...




... kiškio...


... ir daugybė stirnų pėdelių, kurios iš po sniego kasė žolę (žr. nuotraukos kairį apatinį kampą). Tolumoje, kitame upelės Ūgės krante, pamatėme besiganančias tris stirnas. Užbėgdama už akių pasakysiu, jog grįždami iš savo žygio jas sutikome ten pat. Tik jos labai baikščios ir pasileido šuoliais per laukus. Džiaugėmės, kad tėtis kartu nepaėmė mūsų šunelio – šis gal su pavadžiu būtų nulėkęs paskui stirnas, kaip vieną sykį savo jaunystėje ir padarė... J
   Piliakalnis pasitiko mus su daugybe sniego ir automobilių išvažinėtu keliu. Išmečiau sniege gulėjusią alaus skardinę į už 1 metro buvusią šiukšliadėžę (o, kad kažkam nosis varvekliu pavirstų...) ir su šeima nukulniavom pažiūrėti, kas darosi pagrindinėje piliakalnio aikštelėje, už pylimo:


Saulėta ir gražu. Ūgė, vingiuojanti per piliakalnį jau užšalusi. Senasis piliakalnis man atrodė tyliai miegantis, laukiantis savo kelišimtojo pavasario. Tad mes jį tokį ir palikome, Ūgės ledu perlipome į kitą krantą, o ten atrodė, kad patekome į Arkties ar Antarkties apylinkes... Prasidėjo linksmybės ir išsidirbinėjimai:

Tėvai su sese mojavo nusiėmę kepures tarsi atradę šiaurės ašigalį...

...mudvi su mama vaidinome ašigaly pasiklydusias keliautojas...

O dar vėliau pamatėme, kad sesers telefonas įdomiai fotografuoja ryškią dienos saulę ir visi nusprendėme į savo žygį įnešti psichodelinės dvasios J






Papokštavę patraukėme namo per lygų lauką ir, kaip mama pastebėjo, atrodė, kad eisim ir eisim, nes toks monotoniškas vaizdas aplink. Pagaliau – plentas, ,,Neste“ degalinė, tėtis nuperka giros ir traškučių, kuriuos čia pat, eidami link namų ir pradedame doroti J
   Gera užsisėdėjus namie prie kompiuterio ir po skanių mamos kotletų kaulus pramankštinti! J
   O ketvirtadieniui tėtis siūlo pačiuožinėjimą nuo kalniukų! Atgal į vaikystę!!! J Gal nosis nenušals, kol  rogutėmis skriesiu nuo Ūgės krantų?









No comments:

Post a Comment