(Recenzija, skirta Metų knygos rinkimų konkursui)
Kažin ar Metų knygos rinkimus galima įsivaizduoti be Kęstučio Kasparavičiaus: 2008 m. vaikų metų knyga buvo išrinktas „Sodininkas Florencijus“, o 2009 K. Kasparavičius į sceną kopė atsiimti apdovanojimo už knygelę „Kiškis Morkus Didysis“. Ir toliau sėkmingai bendradarbiaudamas su dešimtmetį atšventusia leidykla „Nieko rimto“, rašytojas ir iliustruotojas šiemet visiems (bet labiau – mažiesiems) skaitytojams pristato savo naują knygelę „Sapnų katytė“, kurią norėtųsi apžvelgti dviem – teksto ir iliustracijų aspektais.
Kam skirta ši neužmirštuolėmis ir sapnais dvelkianti knygelė? Tai pasufleruoja jau pats autorius: „Skiriu visoms paslaptingoms būtybėms, aplankiusioms ar kada nors dar aplankysiančioms mane sapnuose“ (p. 5).
Pasakotojas mus supažindina su Pikse – katyte (galbūt tiksliau reikėtų rašyti Katyte, kaip sugalvojo knygos autorius), kuri su savo šeima gyvena „<...> baltame namelyje, apsuptame amžinai žydinčio sodo ir debesų“ (p. 6), o šis namelis stovi Sapnų šalyje, kurioje niekas niekur neskuba, nes pavėluoti tiesiog neįmanoma. Tiesa, maža smulkmena – šioje šalyje niekas... nesapnuoja. Būtent tai sužadina Piksės smalsumą ir norą išsiaiškinti kodėl naktimis jų nelanko sapnai.
Piksei knieti sužinoti kur kartais iš namų dingsta mama, tėtis ir senelė. Ji neseka jiems įkandin, bet galima suprasti, jog jai tai rūpi: „Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Sapnų šalyje dažnai išnykdavo ne tik gyventojai, bet ir medžiai, namai ir net upės su ežerais. Bet kadangi viskas po kiek laiko vėl atsirasdavo, tai niekas nesuko dėl to galvos“ (p. 11). Tačiau Piksė – neniekas, todėl jos galvelėje ima rastis ir kitokie su Sapnų šalies paslaptimis susiję klausimai: „O kas yra ten, kur baigiasi Miego rūkas?“ (p. 12). Katytei įtarimų ima kelti ir senelės elgesys:
„ – Mes čia turime visko, ko tik širdis geidžia, – šyptelėjo ji ir tyliai pridūrė: – Kiti galėtų apie tai tik pasvajoti.
– Tu pasakei – kiti? – sukluso Katytė. – O kas tie kiti?
– Dievulėliau, nesu girdėjusi apie jokius kitus. Kam galvoti apie tai, ko nėra? – išsigynė savo žodžių senelė.“ (p. 12)
Susidūrimas su Onute Piksei tampa nauja patirtimi. Onutė – žmogus, kuriai kalbančios katės, prabylantys augintiniai ir paukščiai yra neįprastas reiškinys, todėl ji bando pasitelkti logiką: „Bet juk taip dažniausiai nutinka sapnuose, – pagaliau suprato Onutė. – Nors aš pati nesapnuoju, bet mama man pasakojo, kad prieš daugelį metų sapnuodavo kas tik netingi“ (p. 51).
Taigi susiduriame su dar vienu pasauliu – Onutės. Šis yra visiškai priešingas Sapnų šaliai, kurioje visi gyvena ramiai ir, kaip jau buvo minėta anksčiau – neskubėdami. Onutės pasaulio problemas savo monologe reziumuoja jos augintinis šuo Punšas:
„– Tai kad niekas manęs nenori klausytis. Jūs kas vakarą spoksote į tą savo televizorių ir jau seniai nesikalbate ne tik su manimi, bet ir tarpusavyje. O aš dažniausiai rymau sau prie lango ir stebiu viską, kas dedasi lauke. Ir žinote, iš ilgalaikės savo stebėjimų patirties galiu pasakyti, kad, deja, ir kituose mūsų gatvės namuose padėtis ne ką geresnė. <...> Jau seniai niekas mūsų mieste naktimis nebesapnuoja, – toliau porino šuo. – Tik atsigula ir užminga. O rytą atsibunda, pažvelgia vienas į kitą apsiblaususiomis akimis, kreivai šypteli ir išskuba kas sau. Ir taip kasdien. Kartais pagalvoju, ko jie visi taip skuba? Juk, regis, niekas jų nesiveja“ (p. 47).
Matome, jog autorius leidžia šuniui išsakyti kritiką, kuri skirta ne (tik) Onutės pasauliui, bet ir visuomenei, kurioje mes iš tiesų gyvename. Galima numanyti, jog tikimasi mažojo skaitytojo (-os) refleksijos, kuomet perskaitęs šį, pripažinkime, gana liūdną šuns monologą jis/ji pagalvos: „Bet juk viskas panašu į tai, kaip aš gyvenu“ ir galbūt ims keistis ne tik pats, bet ir keisti nuolat skubančius ir laiko neturinčius tėvelius. Tačiau tai būtų idealiojo skaitytojo atžvilgiu, kuris, anot Kembridžo universiteto profesorės Marijos Nikolajevos, supranta, kad „<...> tekste slypi kita, toli gražu ne visuomet akivaizdi reikšmė. Net ir suaugusieji ne visada ieško tos paslėptos reikšmės – neretai jiems užtenka siužeto linijos“ (Rubinaitis, 2012, Nr. 3). Tad, kaip matome, į paveikslėlių knygų skaitymą nereikia žiūrėti kaip į pastangų nereikalaujantį, nes galima pražiopsoti reikšmes, kurios skleidžiasi kiek aukštesniame teksto lygmenyje.
K. Kasparavičius savo istorijas konstruoja nuosekliai, pateikdamas tradicinį naratyvo modelį su įžanga, dėstymu, kulminacija ir atomazga. „Sapnų katytėje“ nėra ryškios kulminacijos, bet galime suprasti, jog atomazga tampa mamos ir Onutės pokalbis apie sapnus ir paraleliai vykstantis Katytės grįžimas namo, į Sapnų šalį.
Onutės sapną pripildydamas nonsenso logikos autorius sukuria galimybę pasireikšti įvairiausiems, realiame pasaulyje nenutinkantiems dalykams: mama pasiėmusi skėtį išskrenda pro langą, šuo mūvi šlepetes ir dėvi prijuostę (p. 40), iliustracijose matomos už lango skraidančios galbūt „paukštės“ – dešrelės, kurios vietoj sparnų mojuoja šakutėmis (p. 46) ir t.t. Tačiau K. Kasparavičiaus kuriamas nonsensas neįkyrus, netgi šiek tiek... logiškas, todėl mažajam skaitytojui jis turėtų būti priimtinas ir nesukelti disforinių patirčių, kaip kartais su nonsensiškojo tipo knygomis gali atsitikti.
Trumpai aptarus knygos tekstą, metas pereiti prie kito šios recenzijos sando – iliustracijų. Apie K. Kasparavičiaus piešinių originalumą kalba visi – tiek ekspertai, tiek skaitytojai. Tai liudija ir gausybė autoriaus laimėtų tarptautinių apdovanojimų.
Danutė Zovienė teigia, jog autorius – „tikras „krapštukas“, atidžiai studijuojantis gyvūnų rūšis, ieškantis autentiškų aprangos detalių, architektūros motyvų enciklopedijose ir meno knygose“ (Dailė, 2012, Nr. 2). Tai matyti ir „Sapnų katytėje“ – užtenka pažvelgti į 20 psl. nupieštus sūrspaudį, kavamalę ir sviestmušę, kad suprastum, jog dailininkui svarbi yra kiekviena smulkmena. Tačiau kai kuriuos iliustracijų niuansus ir jų santykį su tekstu būtų galima laikyti knygelės probleminėmis vietomis.
Viena iš problemų, kurią pastebėjau dar knygelėje „Kiškis Morkus Didysis“ – tai negyvos žvėrelių akys, kurios atrodo lyg žvelgtų kažkur, tačiau tuo pat metu – ir niekur. Nuo tokios žvilgsnio statikos nepabėgama ir „Sapnų katytėje“ (pvz. p. 7, 8, 14, 19, 35, etc.). Tačiau Piksės žvilgsnis gyvas atrodė tuomet, kai Katytė buvo nupiešta profiliu. Ir ne tik Piksės, bet ir Punšo (pvz. p. 41, 43, etc.) ar Onutės (pvz. p. 24, 57).
Kitas aspektas, kliudęs mėgautis iliustracijomis buvo žmonių vaizdavimas: kuo toliau, tuo labiau K. Kasparavičiaus iliustracijose jie tampa panašūs į šarnyrines lėles. Onutė tiesiog nesileidžia suvokiama kaip gyva mergaitė, nes dailininkas palieka geometrinių formų, iš kurių sudarytas objektas, kontūrus, tai ypač ryšku žvelgiant į sąnarių vietas, kurios visus žmones (dar ir dėl pasirinktos odos vaizdavimo spalvos) bent jau man mintyse vertė pinokiais. Ir taip nutiko ne tik su Onute (pvz. p. 25, 26, 29 ir t.t.), bet ir su vairuotoju (p. 32) bei Onutės mama (p. 57). O juk K. Kasparavičius piešti žmones moka puikiai, ir tai pademonstravo iliustruodamas kad ir Lindos Oatman High knygą „Paskutinis Kūčių kaminas“ („The Last Chimney of Christmas Eve“, 2001 m.).
Galiausiai bent jau mane trikdė ir kačių vaizdavimas: akivaizdu, jog dailininko intencija yra jas nupiešti pūkuotas (kas matyti iš trumpų, kailio purumą turinčių imituoti štrichų), tačiau kodėl visos vaizduojamos it sfinksų veislės katės, t.y. su odos klostėmis, raukšlėmis bei tik po oda (o ne pūkuotu kailiu) išryškėjančia raumenų struktūra? Ta pati problema pastebima jau ir „Miaulandijoje“ – viename iš knygelės „Braškių diena“ pasakojimų (beje, atkreipkite dėmesį, jog vienoje iš „Miaulandijos“ iliustracijų nupieštas kačiukas su jūreiviška uniforma „Sapnų katytėje“ tampa Piksės broliuku ir atsiduria prie pusryčių stalo (p. 8). Kyla klausimas – kas jis? Klajojantis personažas, ar tiesiog dailininko susikurtas šablonas?) .
Susidaro įspūdis, jog K. Kasparavičius kaip kitų autorių kūrinius iliustruojantis dailininkas yra geresnis, nei kaip savo kūrinius iliustruojantis rašytojas...
Kalbant apie teksto ir iliustracijų santykį verta prisiminti Guodos Rudnickaitės mintį apie paveikslėlių knygas: jeigu piešinys yra hierarchiškai aukščiau už tekstą, tuomet tai – paveikslėlių knyga (Rubinaitis, 2011, Nr. 3). K. Kasparavičiaus knygelėse tekstas ir piešinys yra daugiau lygiaverčiai, todėl ir vienareikšmiškai jas vadinti paveikslėlių knygelėmis nedrįsčiau.
Taip pat ne visada tekstas sutampa su piešiniu. Štai Onutė kalbasi su Pikse:
„– Tu truputį panaši į mane, tik nuo tavęs nekrinta šešėlis.
– O kas tai yra ir kodėl jis nuo manęs turėtų kristi?
– Na, aš nežinau, kam reikalingi šešėliai, bet jie yra, ir tiek. Jie visada sekioja iš paskos ir neįmanoma jų atsikratyti <...>“ (p. 27).
Tačiau matome, jog taip teigdama piešinėlyje pati Onutė neturi šešėlio (p. 26). Na, viena vertus, atrodytų, kad nieko keisto – juk čia sapnas. Tačiau kodėl tuomet Micius (kitas katinas) turi šešėlį (p. 29, 31, 35) ir dar pakankamai ryškų? Tuo tarpu Onutės metami šešėliai tokie vos įžiūrimi, jog galima manyti, jog tai tik tamsesnis žolės kupstas po jos kojomis (p. 29).
„Sapnų katytė“ kvepia ne tik neužmirštuolėmis ir sapnais, kaip užsiminiau anksčiau, bet ir braškėmis, persikais, abrikosais, obuoliais – kaskart kitaip, kiekvienam kitaip. Atidžiau pauostinėjus galima pajusti, jog knygelėje esti irpelyno šakelių bei apipelijusių grybukų (p. 18), tačiau vis dėlto norėtųsi, kad kada nors Piksė iš knygelės puslapių įšoktų ir į mano sapnus.
Sapnų katytė: pasaka / Kęstutis Kasparavičius; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Nieko rimto, 2011. – 59 p. – ISBN 978-609-441-036-9
Comments