Atvirai prisipažinsiu: kai 2011 metais gruodį pamačiau, jog Peter'is Jackson'as, į kino ekranus perkėlęs Žiedų valdovo trilogiją tą patį ketina padaryti ir su J. R. R. Tolkien'o pirmuoju kūriniu - Hobitu - beprotiškai nudžiugau. Pamačiusi pirmąjį taip vadinamąjį treilerį - kėdėje net šokčiojau iš nekantrumo, o nuo mažyčiame netbook'o ekrane matomų vaizdų nugara bėgiojo šiurpuliukai. Ir štai, po metų, aš, mano Draugas ir sesuo stovėjome prie Forum Cinemas Vingis 1-osios salės, kurioje, kaip ir Argentinoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Čilėje, Kroatijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Honkonge, Vengrijoje, Airijoje, Izraelyje, Italijoje, Filipinuose, Portugalijoje, Serbijoje, Singapūre, Slovakijoje, Slovėnijoje, Pietų Korėjoje, Tailande, Jungtinėje Karalystėje bei Arabų Emyratuose (*giliai įkvepia oro*) įvyko pasaulinė filmo The Hobbit: An Unexpected Journey premjera. Išties buvo fantastiškas jausmas žinoti, jog tu būsi vienas iš pirmųjų Lietuvoje pamatęs šį naujausią P. Jackson'o darbą.
Pasakysiu iš karto: filmas ir patiko, ir paliko gerą įspūdį. Tačiau prieš imdamasi toliau aiškinti savo argumentus, tiems, kurie šio filmo dar nematė, privalau pasakyti - SPOILER ALERT!
Taigi, salėje, užgęsus šviesoms, pasigirdo plojimai. Pliaukšėjau delnais ir aš, nes tikėjausi puikaus reginio. Ir tokį gavau.
Tiesa, iki premjeros buvau įsitikinusi, jog Hobitas bus dilogija, tačiau, pasirodo, jog klydau: P. Jackson'as suplanavo tai kaip dar vieną trilogiją. 9gag.com pamačiau šį paveikslėlį -
ir pritariamai palingavau galva - išties, priminė su paauglių tarpe populiaria Twilight'o serija atliekamas manipuliacijas. Tačiau atėjo ir kita mintis - pinigai tėra VIENA iš priežasčių. Pažiūrėjusi filmą galiu drąsiai teigti, jog Jackson'as žiūrovams dovanoja naują, daugiau nei 7 valandų trukmės (Netikėta kelionė truko 2:45 val, todėl manau, kad ir kitos dvi dalys bus panašios trukmės) epą, kuris gana tiksliai seka knygos siužeto vingiais.
Atsivertus lietuviškąjį knygos leidimą (2002 m.) paskaičiavau, jog ekranizuoti 101 puslapis (I-VI skyriai). Tiksliau reikėtų sakyti, jog ne ekranizuoti, o interpretuoti, nes pirmojoje dalyje būta iš tiesų ne vieno ekskurso arba pakeitimo, kurio Tolkien'o originale nei su žiburiu nerasi.
Išties, nesistengsiu čia išvardinti visų filmo ir knygos skirtumų, nes, iš tiesų, reikalą turime su dviem skirtingais kūriniais. Pabandysiu trumpai aptarti ir pakomentuoti labiausiai įstrigusias vietas.
Istorija apie slibiną Smogą (mielieji Forum Cinemas vertėjai, pastaba jums: pusėje filmo Smogas vadinamas slibinu, likusioje dalyje - drakonu. Make up your mind...) ir jo užgrobiamą Torino Ąžuolsydžio tėviškę iš 24-25 knygos puslapio nukeliauja į filmo pradžią. Mano galva, tai logiškas sumanymas, nes turime parodytą Torino tragediją ir pretekstą jo pykčiui bei norui atsikovoti tai, kas jam teisėtai priklauso. Be to, vėliau filme nebereikia daryti papildomo ekskurso, o kiek vėlesnis vieno iš nykštukų pasakojimas-prisiminimas apie Toriną ir kovą su goblinais bei jų vadu (knygoje jis tituluojamas karaliumi) Azorgu (kuris nužudo Torino senelį mūšyje dėl Morajos kasyklų) parengia tolesniam filmo siužetui - Azorgo kerštui dėl prarastos rankos ir Torino norui atkeršyti už senelį. Būtent šių dviejų personažų konfliktas ir yra filmo varomoji jėga. Azorgas, kuris knygoje paminimas probėgšmais, čia yra paverčiamas nykštukų, hobito ir burtininko kompanijos persekiotoju, pagrindiniu blogiuku. Tiesa, nujaučiamas ir Žiedo šešėlis bei Saurono sugrįžimas, bet tai pavaizduojama itin epizodiškai.
Itin smagus ir netikėtas pasirodė filme išplėtotas (knygoje, tuo tarpu tik vieną kartą paminėtas) Rudojo burtininko Radagast'o portretas (aktorius Sylvester McCoy). Šis personažas iš tiesų turėjo pasirodyti ir Žiedų valdovo trilogijoje, tačiau Jackson'as nusprendė, jog Gendalfą iš Sarumano kalėjimo gelbės naktinis drugys, o ne Rudasis burtininkas. Tačiau Hobite šis burtininkas pristatomas kaip keistuolis, gyvenantis girioje ir gelbėjantis žvėrelius, paukštelius bei važinėjantis kiškių kinkiniu. Būtent Hobite galima pamatyti ir palyginti pagrindinius burtininkus: Radagastą, Gendalfą ir... Sarumaną. Būtent, Sarumaną, nes Jackson'as nusprendžia paaiškinti, kur kelionės metu buvo dingęs Gendalfas ir papasakoja apie jo susitikimą su elfų valdovais Galadriele ir Elrondu bei Baltuoju žyniu Sarumanu. Šiame susitikime iškeliama blogio (filme pasirodęs ir Radagasto pamatytas šešėlis vadinamas Necromancer, bet galime suprasti, jog tai užuomina apie Sauroną) sugrįžimo galimybė. Čia turime progą pažvelgti į Sarumaną iš kitos pusės ir pažinti jį kaip be galo skeptišką ir plepų burtininką, kuris yra įsitikinęs savo teisumu ir gana aklas kitų pastaboms (kas, kaip žinome, jam ir pakiša koją...).
Viena iš scenų, kurios paliko keistą įspūdį - tai nykštukų ir Bilbo kelionė kalnų tarpekliu, kuomet uolos pradeda judėti ir pasirodo beesančios kalnų milžinai, kurie (dėl neaiškių priežasčių) kovoja tarpusavyje. Žinoma, knygoje to nebuvo, bet po filmo mąsčiau, jog ši scena iš filmo nieko neatėmė, bet sykiu nieko ir nepridėjo. Na taip, pamatėme herojų kelionės atkarpą, kurią apsunkina antgamtinės būtybės, tačiau būtų užtekę sukurti įtampą - juk keliaujama buvo siauromis uolų atbrailomis ir pan., tad šitie judantys CGI kūriniai, mano galva, buvo ne pati geriausia idėja, kur panaudoti CG departamento žmonių laiką ir jėgas.
Finalinė pirmosios dalies kova tarp Azargo ir Torino vėlgi toli gražu ne tokia kaip knygoje: pastarojoje nykštukus iš medžių iškrapštyti bandė tik vargai, kurie laukė goblinų, o filme pastarieji jau joja šiems peraugusiems vilkams ant nugarų. Gendalfo šnabždėjimas plaštakei - aliuzija į Žiedų valdovą, kur ereliai iškviečiami paprašius naktinio drugio pagalbos.
Žinoma, kovoje turėjo pasižymėti ir mažasis hobitas - tik taip nykštukų būryje jis galėjo būti pripažintas pilnaverčiu nariu (ką ir matome filmo pabaigoje).
Susižavėjimo vertas ir Andy Serkis sukurtas Golumas. Nors viename interviu aktorius prisipažino, kad jam buvo gana sunku vėl įsijausti į Golumo vaidmenį, tai buvo vienas iš geriausių ir mane labiausiai filme džiuginusių vaidmenų.
Taigi summa summarum: filmas pritrenkia vien tai, jog buvo filmuota 48 fps (frames per second) - išties atrodė, jog ekrane išpjauta skylė, o tu žiūri tiesiai į filmavimo aikštelę: aiškiai skyrėsi medžiagų faktūros, neįprastas akiai detalumas taip pat vertė jaustis kažkaip kitaip, tarsi žiūrėtum į kino ateitį. Deja, 3D nėra mano mylimiausias formatas dėl ne itin patogių akinių: dar nebuvo nei vieno seanso, po kurio neišeičiau nuspaustais smilkiniais ar nosimi, todėl ir Hobitas nebuvo išimtis... Toliau: pritrenkiantys peizažai, kurie neleidžia suabejoti N. Zelandijos gamtos stulbinančiu grožiu.
Aktoriai vaidmenims parinkti puikiai. Net ir Torino santūrumas, nuolat palaikoma tam tikra distancija nuo kitų kompanijos narių (kas nėra pernelyg išryškinama knygoje) sukuria stipraus, atsakomybę jaučiančio vado, o ne depresyvaus despoto įspūdį. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Martin'as Freeman'as išties puikiai įkūnija Bilbą Beginsą. Viena iš žaviausių scenų - jo ir Golumo susitikimas urve ir mįslių žaidimas.
Filmui pasibaigus vėl nuaidėjo plojimai. Tai tik parodė, jog ne man vienai šis Jackson'o darbas pasirodė vykęs ir įdomus.
Vingio foje netikėtai susidūriau su Tolkien Lietuva - J.R.R. Tolkieno gerbėjų bendruomene:
O pati užvėriau Hobito pasaulio duris (manau, jog iki Yomayo dienų, nes kažkas šnabžda, jog filmą TIKRAI norėsiu pamatyti antrą kartą :)
Photo © aesthastic
Comments