23 Mar 2016

Charlotte Brontë - Villette

Nežinau kas - gal pavasaris, gal vitaminų trūkumas, bet mane pradėjo traukti XIX a. literatūra. Ir ne bet kokia, o britiškoji. Šio naujo (ir sunkokai paaiškinamo) susidomėjimo dėka atradau Charlotte Brontë ir "Jane Eyre", apie kurios poveikį jau rašiau ankstesniame įraše. Pagauta neišmatuojamų simpatijų šiam Brontë kūriniui, nužingsniavau tiesiai į "Humanito" knygyną ir nusipirkau paskutinįjį jos darbą - 1853 m. pasirodžiusį romaną "Villette", vildamasi pratęsti tą fantastišką būseną, kuri mane ištiko skaitant Džeinės istoriją.





Viltys taip ir liko viltimis, nes knygoje "Villette" Brontë konstruoja kitokį personažą, kitokią istoriją nei Džeinės Eir. Nors iš pirmo žvilgsnio Liusė Snou (Lucy Snowe) - knygos protagonistė - ir primena Džeinę (abi našlaitės, abi moko vaikus, abi įsimyli vyresnius vyrus...), tačiau jos vidinis pasaulis, jos charakteris skiriasi. Liusė ryžtasi tik vienam dideliam pokyčiui savo gyvenime - išplaukti iš ūkanotojo Albiono į kontinentinę Europą, kai tuo tarpu Džeinė inicijuoja praktiškai visus situacinius pokyčius. Nesileidžiant į dideles personažo analizes norisi tik pastebėti, jog Liusė yra toks marginalus pagrindinis personažas. Ji, nors ir būdama romano herojė, savo vietą užleidžia kitiems, o pati tylutėliai stebi iš šešėlio, kur ji kankinasi (dėl savo neryžtingumo) ir kelis sykius pavojingai priartėja prie išprotėjimo ribos. 

Where my soul went during that swoon I cannot tell. Whatever she saw, or wherever she traveled in her trance on that strange night she kept her own secret; never whispering a word to Memory, and baffling imagination by an indissoluble silence. She may have gone upward, and come in sight of her eternal home, hoping for leave to rest now, and deeming that her painful union with matter was at last dissolved. While she so deemed, an angel may have warned her away from heaven's threshold, and, guiding her weeping down, have bound her, once more, all shuddering and unwilling, to that poor frame, cold and wasted, of whose companionship she was grown more than weary.


"Villette" yra XXI a. žmogui sunkokai paskaitomas romanas. Ne tik dėl pačios kalbos (daug senų, jau iš vartosenos išeinančių žodžių, arba jų reikšmės yra pakitusios), bet ir dėl Brontë rašymo manieros. "Jane Eyre" nebuvo perkrauta tokių vidinių kontemplacijų, buvo puikiai išlaikytas balansas tarp romano istorijos vystymosi ir vidinių herojės poslinkių. "Villette" praktiškai yra Liusės vidinius pokyčius fiksuojantis kūrinys, perkrautas palyginimų (pavyzdžiui vienai būsenai nusakyti pateikiama pastraipa apie tą patį kalbančių sakinių), egzaltacijos ir tokio bendro jausmo, jog autorė specialiai kuria liūdną ir besisielojančią personažę. Ir, taip, žinau, jog Viktorijos laikų literatūrai, gotikiniam romanui tai būdinga, tačiau 586 puslapius prasikankinęs kartu su Liuse negauni jokio lūkesčius patenkinančio finalo.

I thought I loved him when he went away; I love him now in another degree: he is more my own. <...> Oh! a thousand weepers, praying in agony on waiting shores, listened for that voice, but it was not uttered--not uttered till; when the hush came, some could not feel it: till, when the sun returned, his light was night to some!

Skaitydama susidariau įspūdį, tarsi autorė kryptingai nekęstų Liusės ir skaitytojų, kurie tikisi, jog finale, kaip "Jane Eyre" triumfuos meilė. Atvirkščiai. Panaikindama paskutinę galimybę Liusei tapti laimingai Brontë sušeria per veidą ir skaitytojui dar iš jo lūkesčių ir pasišaipydama:

Here pause: pause at once. There is enough said. Trouble no quiet kind heart; leave sunny imaginations hope. Let it be theirs to conceive the delight of joy born again fresh out from great terror, the rapture of rescue from peril, the wondrous reprieve from dread, the fruition of return. Let them picture union and a happy succeeding life.

Perskaičius ir padėjus knygą į šalį mane pamažu apėmė pyktis - kaip niekšiška paskutine pastraipa nubraukti viską ir palikti protagonistą skendėti tamsoje. Ir ypač, kai tai daroma specialiai. Viena yra, kai G. R. R. Martinas galabija personažus, neatsižvelgdamas į skaityojų simpatijas. To reikalauja jo istorija (ir daugiau ar mažiau jau visi prie to priprato). Bet visiškai kas kita yra tai daryti tik tam, kad intencionaliai sugniuždytum skaityoją. Negražu, Brontë, negražu.

Bandau išspinduliuoti neviltį perskaičius romaną
 žiūrėdama į Ferdynand Ruszczyc darbą  Nec mergitur (1904-1905)
"Villette" yra gniuždantis romanas (tą palydimąjam straipsny pažymi ir kritikė Lorna Sage) ir nepaisant literatūrologų, teigiančių jog tai Charlotte Brontë kūrybos viršūnė, aš lieku prie "Jane Eyre". Ne dėl to, jog sunkiai suvokčiau pačią romano idėją ir jos įvykdymą (ne sykį kilo ranka perversti tuos puslapius su nesibaigiančiais ir kalbančiais apie tą patį būsenos aprašymais), tačiau esu prieš tokį šaipymąsi iš skaityojo vien tik tam, kad būtų pademonstruota autoriaus galia.

Charlotte Brontë - Villette (The Penguin English Library),  2012,  618 psl.

No comments:

Post a Comment