Agnès de Lestrade, Valeria Docampo „Didysis žodžių fabrikas“ , Nieko rimto, 2014
Kai apie šią knygelę išgirdau iš vienos kolegės, niekaip negalėjau patikėti, kodėl iki šiol ji nebuvo pakliuvusi į mano akiratį.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, na ir ką gi paveikslėlių knygelė gali tokio reikšmingo papasakoti? Dažnas jas tikriausiai įsivaizduoja kaip pagalbinę priemonę vaiko ugdymui - nuo jų lengviausia yra pradėti mokytis skaityti, atpažinti formas, spalvas, pačiam perskaityti kokią nesudėtingą istoriją. Kone viena pragmatika.
Agnès de Lestrade ir Valeria Docampo duetas savo paveikslėlių knygele papasakoja kiek kitokią istoriją.
„Didžiajame žodžių fabrike“ susiduriame su distopija:
Yra viena šalis, kur žmonės beveik nekalba. Tai Didžiojo žodžių fabriko šalis.Taip, tai tiesa. Jeigu nori kalbėti - turi pirkti žodžius, juos praryti, sykį ištarti ir pirkti naujus. Jau galite įsivaizduoti kaip tai brangu ir ne kiekvienam prieinama. Neturtingiesieji rausiasi šiukšliadėžėse, kur randa išmestų žodžių. Deja, pastarieji būna ne patys gražiausi (pvz. kakučiai ir subinytės). Tada telieka laukti palankaus vėjo, kuris kartais atpučia kokį vieną kitą padoresnį žodį.
Istorijos protagonistas Filas - žavus vaikis, kuris iki ausų įsimylėjęs Sibelę. Deja, kaip jau galima numanyti, Filas - neturtingas, todėl pasakyti Myliu tave (žodžius, kurie kainuoja beprotiškai brangiai) negali. Sibelė taip pat nekalba, todėl susitikę jie dažniausiai tik šypsosi vienas kitam. Viskas kaip ir būtų gerai, bet yra toks Oskaras:
Jo tėvai labai turtingi, bet ne dėl to Filas nekenčia Oskaro. Oskaras nesišypso. Jis kalba. Sibelei.Gražbyliautojas Oskaras išmuša iš vežių Filą, tačiau jis tiki meile, jos galia. Tad žodžiai, kuriuos ištaria istorijos herojus, pasiekia tikslą ir knygelės pabaiga yra laiminga.
Šioje dviejų autorių knygelėje neprikišamai, bet kritiškai žiūrima į mūsų - vartotojų - visuomenę. Parodoma praraja tarp turtingųjų ir vargšų bei skurdas, kuris nužmogina. Kartu bandoma skaitytojui įskiepyti, jog žodžiai - tai dar ne viskas, jeigu už jų neslypi kažkas daugiau. Kartais tam kažkam daugiau išreikšti žodžiai yra apskritai nereikalingi...
Man asmeniškai džiugu, jog atradau ne tik dėmesio vertą rašytoją Agnès de Lestrade, bet ir nuostabią iliustratorę Valeria Docampo (daugiau jos darbų - čia), kurios darbai man be galo primena kitos mano mylimos dailininkės Rebeccos Dautremer piešinius. O apie „Didįjį žodžių fabriką“ dabar pasakoju visiems, nes tai išties viena iš labiausiai dėmesio vertų knygų vaikams 2014-ųjų metų kontekste.
Comments