„Bumbą Dumbą“ bibliotekoje radau nesunkiai. Paklausiau tądien dirbusios bibliotekininkės, ar vaikai skaito šią knygą. Ji papurtė galvą ir tarstelėjo, kad kartais autoriai tik mano rašą vaikams...
Perskaičius šią knygą supratau, kad į galvą lenda dvejopos mintys: vieną vertus, į lietuvių vaikų literatūrą įvedamas filosofinis personažas – žmogelis Bumba Dumba, tačiau, kitą vertus, jis taip ir lieka tame savo Duobelyne, nes mažam skaitytojui, bent jau vienam pačiam, jį iš ten labai sunku ištraukti. Ir taip nuotykis savęs ir pasaulio (ir visos Visatos!) pažinimo link kitą sykį lieka neprasidėjęs.
Tai – paveikslėlių knyga, nes tekstas sudaro praktiškai ¼ atversto lapo. Jis iliustruoja tai, apie ką yra kalbama pasakojamos istorijos nuotrupoje.
Bumba Dumba, nors ir vadinamas žmogeliu, iš tiesų savo išvaizda primena filosofinį kiaušinį, tik šiek tiek „antropomorfizuotą“ – galima įžiūrėti akis, nosį, ant galvos matomos ir 4 nedidelės ataugos, kurios atlieka gal ausų, gal dar kokio, tik Bumbai būdingo organo funkcijas. Šiek tiek žemiau esantis „pjedestalas“ – Bumbos kūnas, kuris atrodo šiek tiek atskirtas nuo galvos, kas rodo, jog dėmesio centre čia turi būti būtent ji.
Piešiniuose žaidžiama perspektyvomis, pvz. 6-7 p. vaizdas matomas tarsi stovint už knygos herojaus nugaros, 8-13 p. Bumba vaizduojamas iš viršaus, 14 p. – en face, p. 34 – iš apačios, 36-37 p. matomas Bumbos galvos skerspjūvis, idant būtų parodytas jo sapnas. Svarbu ir tai, kad Bumba visur vaizduojamas, apie jį net piešinys kalba trečiuoju asmeniu – „jis“. Vaizduojama ne iš jo perspektyvos, bet perspektyva yra su juo.
Piešiniai man kažkuo imponuoja, tačiau nors jie ir atrodo švarūs, neperkrauti, vis dėlto, galima matyti kažkokį chaosą, kuris, kaip tas Visatos Didysis sprogimas, plečia Bumbos regimąjį ir suvokimo lauką.
Tekstas nėra lengvas ir vaikui, ir suaugusiajam. Autorius kelia (ne)būties klausimą („O jeigu manęs nebūtų?... – pagalvojo Bumba Dumba. – Visai visai. Juk ir Pievoje, ir Danguje, ir Okeane pasirodantys daiktai išnyksta, vos apie juos imi galvoti“, p. 24) į kurį, sunerimęs Bumba ir ieško atsakymo („Kodėl aš esu, nors kartais atrodo, lyg manęs čia nebūtų?..“ <...>, p. 28; „Viskas yra taip, kad galėtų to ir nebūti, – guodė jį Gerasis Draugas“, p. 28). Atsakymą jis randa: „Tiesiog viskas yra visada, net jei nieko ir neįvyksta!“ (p. 31). Užkabinama ir paralelinių visatų teorija („Tik dabar Bumba Dumba suprato, kad klimpsta į gilų Sapną. Ir net ne jis... Tai kažkoks kitas Bumba Dumba, gyvis žaliomis akimis, - atsidarė dėžutės dureles ir išnyko vėsiame Duobelyne. <...> atsidarė kitos dėžutės durelės. Dingo Pieva, kristalai, fontanas. Pradingo ir žaliaakis. Bumba Dumba stirksojo šalia senų akmenų. Vienoje jo rankoje siūravo Medžio šakelė, kita gniaužė Banginio išsviestą stiklą. Jame ropinėjo pirmykščiais laikais įklimpusi musė“ (p. 38).
Tad nepalikite mažojo skaitytojo vieno! O jei kol kas tokio dar neturite, galite pasidovanoti šią knygą sau. Kad ir kasdieninei kontempliacijai.
Comments