Praėjo metai ir kino ekranuose vėl galime išvysti P. Jackson'o Hobitą. Spausdama bilietą rankoje į salę slinkau ir aš, bandydama nenusiteikti niekaip: nei pasiruošti galimam nusivylimui, nei tikėtis didelio džiaugsmo antplūdžio. Gal ir gerai padariau, nes Smogo dykynė po premjeros man atsidūrė kažkur tarp šių dviejų emocijų.
Jau baigiu susitaikyti su tuo, jog J. R.R. Tolkino kūrinys - tik inspiracija, medžiaga savai Džeksono interpretacijai. Deja, toli gražu ne viską, ką savojoje įterpia ir išplečia režisierius, galima laikyti puikiais sprendimais ar idėjomis.
Daugelis scenų, papildomų veikėjų linijų (pvz. nykštuko Kilio ir elfės Taurielės meilės linija; Gendolfo ir Saurono kova, kaip LoTR priešistorės konstravimas) iš šio filmo nieko neatima, bet... jam nieko ir neduoda (pernai būta tokių epizodų, bet šiemet - jų dar daugiau). Panašiai ir su personažais: Džeksonas ir toliau bando suteikti kuo daugiau laiko Radagastui, bet ar jo nepasirodymas toje poroje scenų būtų ką pakeitęs? Lygiai taip pat ir iš pirmosios dalies atkeliavęs orkų vadas Azogas, kuris antroje dalyje paskiriamas Saurono legionų vadu (žingsniuojančių orkų armija buvo labai stipri aliuzija į LoTR vykusius mūšius ir kovas su šiais siaubūnais), vėlgi reikalauja dėmesio sau ir laiko ekrane, kurio tiesą pasakius, jei būtų buvusi mano valia, jam jo neduočiau.
Naujos filmo kūrimo technologijos reikalauja itin tikroviškų dekoracijų ir vadinamųjų props'ų. Deja, filme būta nemažai vietų, kai objektai buvo akivaizdžiai ne natūralūs (pvz. kolonos fragmentas prie Elfų vartų į Mirkwood'ą, berods). CGI pilnos kai kurios scenos, bet buvo du-trys kartai, kai buvo pakibta ant uncanny valley prarajos (pvz. Legolasas, besivejantis orką iš Ežero miesto: tiek arklys, tiek raitelis akivaizdžiai matyti kaip CGI kūrinys, nenatūralus, todėl griaunantis tą stilistinį filmo vienį ir iliuziją).
LoTR tapo aukštai iškelta kartele visai Džeksono kūrybai, todėl nori nenori, ir Hobitas bus lyginamas su pirmąja trilogija ir, deja... jai neprilygs (nebent įvyktų stebuklas su trečia dalimi). Atrodo, jog režisierius užsižaidžia tomis galimybėmis, kurias siūlo CGI, 3D, HDR su 48 fps'ais, kuria filmą kaip teatre scenografiją, bet vis mažiau kreipia dėmesio į siužetą ir personažus. Kai kurie aktoriai filme vaidino išties absurdiškai, kad ir Barto dukra, kuri mediniu veidu ir intonacijomis išsteni: Tėti, ar mes mirsime?.. Na, tavo, vaikeli, karjera išties miršta čia net neprasidėjusi, sakyčiau.
Psichologiškai paveikių momentų būta vos poros (pvz. Torino monologas įėjus pro Vienišojo kalno duris), nors Tolkino sukurta istorija yra puiki medžiaga filmui suteikti kažką daugiau, nei vien patrauklią vizualinę išraišką. Būtent ši plotmė filme akivaizdžiai dominavo: galybe pritrenkiančių vaizdų užverstas žiūrovas patenkinamas lengvu turiniu, užuot siekus kažko daugiau. Ar pagalvotumėte, jog kažkur čia turi būti potekstė apie draugystę? Aš - tikrai ne. Užtat sprogimams, bėgimui, vaikymusi ir kt. skirta pakankamai laiko, tiek, kad Hobitas virsta kone trileriu.
Vis dėlto, Hobite buvo ir keli dalykai, dėl kurių gyvenime norėsiu jį dar kartą pamatyti.
Smogas. Ooo, taip, įsimylėjau šį CGI šedevrą. Nuostabi plastika, atšlifuoti judesiai, mimika jam kalbant... Viskas buvo tiesiog puiku. Mišinys tarp mano mylimų The Elder Scrolls V: Skyrim drakonų, Night Fury iš How to Train Your Dragon ir... kačių (o, taip!). Smogas kalbėjo (beveik) originalius, Tolkino parašytus žodžius, kas teikė autentikos, kūrė kažkokį archajiškesnį matmenį. Kaip rašė Peter Travers iš Rolling Stones: But, oh, that dragon. I'd endure another slog through Middle-Earth just to spend more time with Smaug. Yeah, I hear you, buddy...
Bilbas Beginsas. Martinas Frymanas yra tai, kas geriausia galėjo atsitikti šiai trilogijai. Būtent ant jo ir Iano McKelleno pečių laikosi ta filmo kaip "realios" istorijos iliuzija. Manau, kad tai vienas iš tų vaidmenų, kurie aktoriui prilimpa visam gyvenimui (kaip Gendalfas, Aragornas, arba Frodas). Stebėkite, kaip jis elgiasi ekrane - tai kupinas gyvybės personažas. Oskarą jam!
Beornas. Nors šis kailiakeitys visiškai neatitiko savo išvaizda to, kurį įsivaizdavau, perskaičiusi knygą (barzdoto kanadiečio medkirčio, raumeningomis rankomis), bet tai buvo gana vykusi jo interpretacija: tiek dėl jo (sąlyginai) žmogiškos išvaizdos (kažkuo priminusios Avataro veikėjus), tiek dėl jo lokio formos.
Abiems Hobito dalims kažko trūksta, skirtingai nei LoTR (na štai, pati jau lyginu...), veikėjai atrodo priešiškesni, paskiresni. Nors Bilbas ir nykštukai ir nėra Žiedo brolija, bet norisi, jog jų santykiuose būtų daugiau... ryšio.
Ką gi. Belieka laukti filmo kulminacijos ir atomazgos (interpretacijos). Ir Smogo. Jo tikrai galėtų būti dar daugiau.
The Hobbit: The Desolation of Smaug (2013), 161 min - Adventure | Drama | Fantasy - 13 December 2013 (USA), 12 December (Lithuania), ImDB - 8.7, Metascore: 65/100
Director: Peter Jackson, stars: Ian McKellen, Martin Freeman, Richard Armitage
Comments