(2015-ųjų skaitymo iššūkyje išbraukiu „Knygą, kurios pavadinimas - vienas žodis“/ A book with a one-word title)

Susipažinkite su Mikage Sakurai - našlaite, kurią ką tik ištiko dar viena netektis - ji palaidojo senelę, kuri buvo vienintelis jai likęs artimas žmogus. Jauna moteris bando ieškoti paguodos ir ją randa... virtuvėje:

„Paskendusi liudesyje, tokiame juodame, kad net negalėjau verkti, apimta lengvo mieguistumo pasiklojau futoną tylioje, spindinčioje virtuvėje. <...> Šaldytuvo burzgimas mane saugojo nuo minčių apie vienatvę.“ (p. 7)

Juodas dienas Mikagei netikėtai ima sklaidyti Juičis Tanabė, kuris su savo mama Eriko pasiūlo apsigyventi pas juos. Atrodytų, jog toks pasiūlymas skamba beprotiškai - beveik nepažįstamas jaunuolis ir gyvenime nematyta jo motina siūlo tokį dalyką! Tačiau Mikagė priima pasiūlymą ir pas Tanabes gyvena pusę metų. Šis aplinkos pakeitimas ir susidūrimas su naujais žmonėmis - būten tai, ko, pasirodo, reikėjo romano herojei. Pirmą naktį gulėdama ant sofos, greta virtuvės Mikagė mąsto:

„Susisupusi į antklodę nusišypsojau pagalvojusi, kad ir šiąnakt miegosiu šalia virtuvės. Tik šį kartą nebe vienumoje. Gal kaip tik šito aš ir laukiau. Galbūt laukiau ir tikėjausi tik lovos, kurioje bent trumpai galėčiau pamiršti, kas buvo, kas bus.“ (p. 21)

Tačiau po kurio laiko, Mikagei jau išsikrausčius iš Tanabių buto, jos likimas ištinka ir Juičį - Eriko nužudoma ir jaunas vyras susiduria akis į akį su ta juoduma, kuri buvo apsupusi ir Mikagę po močiutės mirties. Pastarajai irgi ne ką lengviau - jiedvi su Juičio mama puikiai sutarė, kai Mikagė gyveno pas juos ir ši žinia lyg perkūnas iš giedro dangaus sudrebina ir taip iš naujo klijuojamą moters vidinį pasaulį.
Banana Yoshimoto vaizduoja du žmones, kurie bando priešintis netekčių atnešamam neteisybės jausmui ir draskančiam skausmui, tačiau toks jų elgesys - tik blefas, bandymas šaukti „Škac, mirtie, škac“, nors viduje viskas jau negrįžtamai pasikeitę...

„- Kiek daug mirties mūsų gyvenimuose... Mano tėvai, senelis, senelė, tave pagimdžiusi mama, o dabar ir Eriko. Neįtikėtina. <...> Aplinkui vien tik mirtis.

- Tikrai taip, - šyptelėjo Juičis. Galėtume uždarbiauti gyvendami greta žmonių, kuriuos kas nors nori numarinti. Vadintumės „Naikintojais“.

Nors ir šypsojosi, jo veidas vis tiek buvo liūdnas.“ (p. 63)

Bananos Yoshimoto knyga „Virtuvė“ savo maniera ir intonacijomis man priminė kitos japonų autorės Kaori Ekuni knygą „Žvaigždės mirga“, kurią skaičiau dar mokydamasi gimnazijoje. Abiems joms bendra ir tai, jog vienas iš pasakojimo ramsčių - netradicinės šeimos konceptas. Tačiau jei „Žvaigždės mirga“ daugiau apie nesusikalbėjimą, tai „Virtuvė“ - apie kalbėjimą. Kartais - ir be žodžių.