4 Dec 2018

Paviljono knygų savaitgalis. Vol. 2

2016 m. įvyko pirmasis Paviljono knygų savaitgalis, subūręs bibliofilus ir, įtariu, tuos, kuriuos Knygų mugės keliamas vajus veikia kaip repelentas. Renginio sėkmė buvo akivaizdi ir šiemet vilniečiai sulaukė jau trečiojo Paviljono savaitgalio bei trijų itin turiningų dienų.


Paviljono knygų savaitgalis man buvo 2017 metų atradimas (įspūdžiai - čia), todėl šiemet žingsniavau ten jau žinodama, ko tikėtis. Šiųmečio renginio programa buvo spalvinga ir intensyvi, tačiau daugiausiai susidomėjimo man kėlė sekmadienio popietė, todėl iš namų išsikrapščiau tik šią dieną.


Šiemet save apribojau dvejomis knygomis: Tomo Vaisetos monografija "Vasarnamis" (mokslinis smalsumas) ir Jurgos Tumasonytės "Knygyno istorijomis" (nes pati kartais į savo FB paskyrą įdedu nugirstų pokalbių). Kaip matote, plano laikytis pavyko (dėl to nepaprastai savimi didžiuojuosi). Aišku, dabar sąžinė graužia, kad neįsigijau A. Škėmos "Izaoko", na, bet bus dar tų progų.


Dūzgiančių, burzgiančių ir šnypščiančių kavos aparatų fone nusėdau paklausyti dviejų su puse pristatymų/diskusijų. Tas "su puse" atsirado todėl, kad į Ledi Anne Conway knygos "Pačios seniausios ir naujausios filosofijos pradai" pristatymą atėjau  gerokai pavėlavusi. Ką prisimenu iš Ruslano Baranovo ir Renatos Bikauskaitės diskusijos apie moteris mąstytojas ir lyčių nelygybę filosofijos lauke, tai frazę, jog senuosius moterų filosofių tyrimus sunku atsisiųsti net nupiratintus - mano galva, ši frazė labai taikliai atspindi esamą situaciją.



Paviljone vyko ir poetės Giedrės Kazlauskaitės naujausios knygos "Gintaro kambarys" pristatymas. Menotyrininkė Laima Kreivytė ir knygos autorė buvo labai geras tandemas. Gal truputį kai kur mane, kaip žmogų iš šalies erzino tie inside jokes, bet šiaip šitas pristatymas/dviejų draugių pokalbis buvo labai geras formatas knygos pristatymui. Gi poezijos knygos ir šiaip yra intymus reikalas, tad tokie pašnekesiai, neva tarpusavyje, tačiau kartu ir kitiems, paaiškinant kai kurių eilėraščių ištakas, bendrą knygos nuotaiką (savų ir svetimų gyvenimų skausmas), pasilaidant sparnuotomis frazėmis (Laima apie Giedrės poezijos niuansus: ne visi taip sklandžiai pereina iš internato į internetą) bei pasiūlymais (apie tai, kaip kai kurios situacijos Giedrei sukelia vyrų kastracijos troškimą (kam aplodismentais pritarė keli vyrai poetai), tačiau ji nenorinti su neapykanta kalbėti apie vyrus). 



Tomo Vaisetos ir Dovydo Pancerovo pokalbis, pristatant monografiją "Vasarnamis", apie žymiąją Vasaros g. 5 ligoninę, tiksliau, jos istoriją 1944-1990 metais užpildė salėje visas sėdimas vietas. Buvo įdomu klausytis, kaip Tomui sekėsi atlikti mokslinį tyrimą (knyga yra jo postdoko - podoktorantūros studijų - rezultatas) tokiame komplikuotame lauke, kur, praktiškai, nėra iki šiol atlikta jokių išsamių tyrimų. Kaip pabrėžė knygos autorius, tai nėra nei anekdotų, nei siaubo pasakėlių rinkinys, tad tie kurie tikisi pasakojimų apie bohemos nuotykius Vasaros 5, tikrai to neras. "Vasarnamis" yra mokslinis tyrimas, tačiau bandyta rašyti taip, kad būtų įdomu ir paprastam skaitytojui, ne tik akademikui. Tiesa, šį pokalbį transliavo Lietuvos radijas, tad, manau, kur nors mediatekoje būtų galima įrašą atkapstyti, nes pristatymas tikrai buvo įdomus!

Namo išėjau pilna geros šito renginio atmosferos, tad nei šąlančios kojos, nei (kaip tyčia) vėluojantis viešasis nuotaikos nesugadino. 


No comments:

Post a Comment