Režisierius: Rupert Sanders
Aktoriai: Kristen Stewart, Chris Hemsworth, Charlize Theron
imdb.com įvertinimas: 6.2
metacritic.com įvertinimas: 57/100
2012
Apie šį filmą buvau pasiskaičiusi nemažai žiūrovų recenzijų, tad sėdau žiūrėti su šiokia tokia nuostata. Ir, pasakysiu, tikrai nesuklydau savo lūkesčių kartelę nuleisdama tikrai, tikrai žemai.
Spėju, jog pasakoti Snieguolės ir septynių nykštukų istorijos niekam nereikia. Tuo labiau, kad šiame filme ji tikrai nėra pagrindinis, o, sakyčiau, tik šalutinis elementas.
Pradėsiu nuo to, kas filme paliko gerą įspūdį.
Pirmiausia - Chriso Hemswortho vaidyba. Kaži, kai jis buvo atrinktas Medžiotojo vaidmeniui, ar žinojo, kas bus jo partnerė?.. Šiam žmogui reikia duoti oskarą ar bent jau gaublį už tai, jog vienas bandė išvežti visą šio filmo romantiškąją liniją. Stebint jo vaidybą išryškėjo didžiausia šio filmo režisieriaus klaida - nesugebėjimas parengti lygiaverčių aktorių. Kristen Stewart (prie jos grįšiu šiek tiek vėliau), kad ir kokia paauglių garbstoma dievaitė bebūtų, niekada savo gebėjimu vaidinti neprilygs Hemsworthui, o tuo labiau - C. Theron. Todėl stebint Medžiotojo pastangas išjudinti savo mažą emocijų spektrą turinčią kolegę buvo tikrai labai graudu.
Ką jau ką, o girtuoklį jis sugebėjo vadinti puikiai. Ir pretekstą tam turėjo - karalienės nužudyta mylima žmona, šuniui ant uodegos nuėjęs gyvenimas ir pan. Tik kai filmo pabaigoje, prieš lemtingąjį bučinį jis Snieguolei pasakė, jog ji primena jam mirusią žmoną, pagalvojau, jog su moterimis šiam personažui tada išties nesiseka...
C. Theron į Karalienės vaidmenį įsijautė pakankamai ir sugebėjo įtikinti. Žinoma, šiek tiek kliuvo tokios emociškai perspaustos vietos, pavyzdžiui, scenoje, kuomet atnešamas ir pastatomas stebuklingas veidrodis, ji nei iš šio, nei iš to pradeda isteriškai šaukti ant sargybinių, kad jie išeitų, nors, akivaizdu, jie ir taip ruošėsi tai padaryti. Lygiai taip pat emocinį perviršį turėjo ir paskutinioji scena, kuomet ji savo monologą porino stovėdama ugnyje.
Tačiau nepaisant tokių išsišokimų, Theron sugebėjo sukurti itin tamsų Karalienės portretą. Nuotrupos iš praeities (flashback'ai) šiek tiek atskleidė jos elgesio priežastis - motinos burtai, kurie sykiu ir prakeiksmas, tampa jos paranojiškos ir žiaurios asmenybės sukūrimo priežastimi. Plius, jos neaiškūs santykiai su broliu filme palieka incesto prieskonį. Ir Theron tai apjungia, sukurdama įtikinamą antagonistę.
Galiausiai, tai kas blogiausio gali nutikti kiekvienam filmui - K. Stewart. Pirmas 20 minučių aš bandžiau pateisinti jos elgesį: taip, ji 10 metų kalinta bokšte, viskas jai keista, kelia nuostabą, ji sutrikusi ir t.t. Bandžiau ieškoti priežasčių, kurios tokią jos veido išraišką padarytų priimtina:
Filmo vietas, kur Stewart buvo užsičiaupusi, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir būtent tada pasimatydavo, jog ji GEBA išreikšti ir kitokias emocijas - kukli šypsena ar kietai sučiauptos lūpos pasako daug daugiau, nei kelios, be jokios intonacijos ištartos eilutės (o filme ši aktorė jų ir taip daug neturėjo...).
Šiai juostai buvo reikalinga stipri aktorė, kuri nebūtų užgožta Hemswortho ir Theron talentų bei, kaip pastebėjo ne vienas rašęs apie šį filmą, Snieguolė juk turėjo būti gražesnė už Karalienę, tiesa?..
Aktorė (net nežinau ar ją čia taip reikėtų vadinti...) visiškai nesugeba įsijausti į savo naują personažą. Stebint ją susidaro įspūdis, jog Stewart mano, kad visuose filmuose galima vadinti taip, kaip Saulėlydžio sagoje. Ir, tiesą pasakius, šis filmas dėl jos vaidybos ir tampa kažkuo panašus į šį vampirijados apogėjų: jeigu ten Kristen teturi būti tuščiavidurė, silpna ir nuo kitų priklausoma veikėja, tai lygiai taip pat čia už ją kovoja Medžiotojas, nykštukai, kunigaikščio sūnus Viljamas. Ir visiškai neįtikina nei jos "inspiracinė" kalba, pasakyta vos jai atsibudus po bučinio (neįmanoma pateisinti tokio staigaus energijos antplūdžio, kai iš bestuburio moliusko, matyto visą filmą, bandoma nulipdyti Žana d'Ark), nei bandymas su Karaliene kovoti kardu (juk filmo pradžioje ji net Medžiotojo duoto peilio nesugebėjo tinkamai suimti, tai iš kur atsiranda tokie gebėjimai kapoti kardu?). Viskam trūksta emocijos, trūksta įtikinamumo.
Jeigu Snieguolė vadinama tyriausia, tai kodėl šokdama su nykštuku į Medžiotoją žiūri tokiu gašliu žvilgsniu ir išspaudžia tokią viliokišką šypseną, kad jos skaistumu tampa itin sunku patikėti?.. Kaip jau minėjau, tarp dviejų pagrindinių aktorių nėra jokio emocinio ryšio. Medžiotojo personažas čia labiau dirba kaip vertėjas - tik pažiūrėjus į jį galima suprasti, kokią emociją Stewart turėjo parodyti (bet, o varge!) jai vėl nepavyko...
Net ir pati filmo pabaiga, tas kulminacinis momentas, kai Snieguolė karūnuojama - kodėl Stewart veide tokia išraiška, nelyginant jai uždėtų erškėčių vainiką? Na, taip, karaliauti - ne juokas, bet žvelgiant į tokią karalienę, kurios akys kaip išgąsdinto veršelio susidaro įspūdis, jog ne tik ji nežino už ką yra karūnuojama, bet, tuo labiau, kiti taip pat to nesupranta...
Summa summarum: šias 127 minutes gelbėjo tik Hemswortho ir Theron vaidyba bei neprasti kompiuteriniai efektai (kad ir tas miško trolis, kuris, mano nuomone, filmui būtų padaręs daug gero, jei Stewart toje scenoje būtų prarijęs...) ir garso takelis, atliekamas Florence and the Machine. Jeigu norite pamatyti kaip NEREIKIA vaidinti, galite šį filmą pažiūrėti ir paglostyti savo savimeilę žinodami, kad tikrai galėtumėte viską atlikti geriau.
P.S. Kad atvėpusi lūpa jau tampa Stewart skiriamuoju ženklu (ir galbūt dėl to ji neketina susičiaupti) galima įsitikinti pažiūrėjus 2007 m. išleistą Into the Wild, kur ji teturi nedidelį vaidmenį, bet, tiesą pasakius, ir tą sugeba sugadinti:
Comments