Suvalgius kūčiukus ir išgėrus aguonpienį, išpakavus dovanas ir sudorojus kalėdinę vištą vyno padaže belieka... tik apie tai parašyti. Ir tarsi iš šalies pasižiūrėti, kaip šiemet buvo atkeliauta iki Kalėdų.

Na, prologas jau buvo mūsų namuose sostinėj. Viename iš prekybcentrių įsigyta maža, bet gyva (!) eglutė buvo apkarstyta visomis spalvomis žybsinčia girlianda ir mažutėlaičiukais stikliniais žaisliukais (kurie, kažkaip net didžiuojuosi šituo pačiai neįprastu toliaregiškumu, buvo prigriebti šių metų pradžioje per kažkokį Tomas Philipps išpardavimą). Kadangi namuose turime žvėrelį, kuris į kabančius ir tuo labiau šviečiančius daiktus žvelgia kaip į provokaciją ir iššūkį, turbūt nebereikia sakyti, jog kalėdinės dekoracijos buvo kuklios.

Supakavus dovanas ir paruošus mažą lauknešėlį šventiniam stalui, prasidėjo trijų valandų kelionė į gimtąją Šiaurę, kur laukė ne tik šeima, maistas ir šiluma, bet ir laikinas prieglobstis nuo beprotiško gyvenimo tempo.

Po staltiese sukrautas šienas manęs vėl nenuvylė - ištraukiau labai ilgą ir šakotą šiaudą (na, bet močiutės ištraukto metrinio šiaudo tai niekas nepralenkė...), o sauja su porinių kūčiukų skaičiumi pasufleravo, kad vyras manęs (arba aš jo) kitais metais nepaliks. Hooray for the magic!

Kalėdų rytas parodė, jog buvau geras vaikas! Dėžutėje radau tai, ko laukiau ištisus metus - Skagen firmos laikrodį! Tačiau ne mažiau džiugino ir tai, jog su savo dovanomis kitiems taip pat pataikiau!

Tačiau geriausia dovana buvo... sniegas! Po pernai apturėtų žalių Kalėdų, buvo tikra atgaiva išeiti į smagiai nosį gnybiantį šaltuką ir, pavyzdžiui, pavedžioti šunis. Arba tiesiog išeiti naktį ir tūkstantąjį sykį savęs paklausti, kada paskutinį kartą matei tokio didumo žvaigždes.